Violeta Tarasovienė: "Esu klaipėdietė"

Jau labai greitai ant muzikos parduotuvių lentynų pasirodys trečiasis studijinis Violetos Tarasovienės (34) albumas “Aš būsiu šalia”. Ant viršelio - tas pats pažįstamas veidas. Tik pavardė kita, gal dar kiek neįprasta, žyminti meilę, paparacų medžiotas vestuves pajūryje, antros dukters gimimą, naujus namus Klaipėdoje, naujas dainas. 

- Tai prioritetų klausimas. Su Viliumi jau dvejus metus koncertuojame tik gyvai. Kol kas mus samdo ir mes išgyvename iš savo darbo. Nors kitados esame pasvarstę, kad Lietuvoje labiau apsimokėtų dirbti vienam su muzikine fonograma.

- Kodėl apsisunkinate gyvenimą?

- Gal esame šiek tiek altruistai?.. Manau, bent kartą su gyvai grojančiais muzikantais sudainavęs atlikėjas jau niekada nebenorės dainuoti pagal muzikinę fonogramą. Dainuoti su fonograma - tai it medų laižyti per stiklą.

- Kaip vertinate savo naują albumą?

- Manau, jis pavyko.

- Ar dainų tekstai - asmeniška?

- Ne, jokio asmeniškumo juose nėra. Tiesiog stengiuosi įsivaizduoti, įsijausti į situaciją, apie kurią dainuoju.

- Ką davė antrosios dukters atėjimas?

- Gabrielės gimimas man yra didelė laimė ir džiaugsmas. Vis dar gyvenu apimta šios euforijos. Tai, ką vaikas gali duoti, žodžiais nenusakoma.

- Ar motinystė paveikė jus kaip atlikėją?

- Kai kurie sako, kad gimdymas paveikia balsą, kad jis skamba kitaip, nes diafragma per nėštumą pakyla. Bet aš to negirdžiu.

- Kuris judviejų su Viliumi šeimoje - poetiška siela?

- Vilius. Jis mūsų šeimoje muzikantas.

- O kuris tuomet skirsto pinigus?

- Taip pat Vilius - šeimos galva.

- Sakoma, kad darbas toje pačioje darbovietėje kenkia santykiams?..

- Dirbti kartu yra daug smagiau nei sėdėti namuose ir laukti, kada vyras grįš.

- Ar dabar koncertuojate tik kartu?

- Dažniausiai. Mūsų klausia, ar neatsibosta nuolat būti drauge. Neįsivaizduoju, kad dirbtume atskirai. Manau, man tai nepatiktų.

- Kokių pranašumų ir trūkumų turi gyvenimas su... kolega?

- Mūsų darbai bendri, todėl patogu planuoti laiką. Labai daug dėmesio galime skirti šeimai, būti su vaikais. Manau, tai yra labai didelis pliusas. O trūkumų nėra.

- Ar turite humoro jausmą?

- Mudu abu jo nestokojame. Nors man tai turbūt nuo nuotaikos priklauso. Su proveržiais. Turbūt negalėčiau gyventi su žmogumi, kuris nesupranta humoro.

- Ar dainuojate namie?

- Taip. Kai mokomės dainų - Gabrielei, arba kai tiesiog pasiilgstame kokių nors dainų.

- Ar namie šaukiate?

- Kadangi pas mus visi balsingi, tereikia tik kiek toną pakelti ir skamba namai. (Juokiasi.) Visko yra. Ir pykstamės, ir taikomės, ir juokaujame, ir dūkstame.

- Ar Vilius dovanoja gėlių? Ruošia malonias staigmenas?

- Ne. Gal kad pats labai nemėgsta netikėtumų... 

- Kas dabar jums yra romantika?

- Kai Elinga (pirmoji V.Tarasovienės dukra. - Aut. past.) nueina miegoti, kai užmiega Gabrielė, kai nusipraususi vonioje gali atsigulti į lovą ir padėti galvą vyrui ant peties. Romantika eiti į parką pasivaikščioti, pasišnekėti.

- Kaip Gabrielei sekasi prisitaikyti prie muzikantų gyvenimo?

- Vadiname ją varle keliauninke. Ji visur su mumis - keliauja nuo antros savaitės. Kol koncertuojame, pabūna su močiutėmis Klaipėdoje ar Vilniuje.

- Kaip vaikas reaguoja į muziką?

- Namie, kai Vilius pradeda dainuoti, ji tiesiog sustingsta. Muzika jai jau dabar yra kažkas tokio.

- Į kurį panaši?

- Kai tik gimė, pamačiau joje Vilių. Nors ji labai keičiasi. Dabar manau, kad kai ji užsimerkusi, panaši į mane, o kai atsimerkusi - tada grynas Vilius. Nes akys yra tėčio: mėlynos, didelės, o dar kai nusišypso vienu skruostu...

- Koks Vilius kaip tėtis?

- Geras. Ir kieme su vaiku pabūna, ir į kirpyklą mane išleidžia.

- Iš Vilniaus nutekėjote į Klaipėdą. Ar jau apsipratote?

 - Tai kad nebuvo su kuo apsiprasti - Klaipėda man visada patiko. Čia gimė Gabrielė, čia Elinga eina į mokyklą. Jau įaugau į šį miestą. Be to, Viliaus iškrapštyti iš Klaipėdos man turbūt nebūtų pavykę.

- Esate vilnietė ar klaipėdietė?

- Vilniuje aš gimiau ir užaugau, bet dabar jau dvejus metus esu klaipėdietė. Ir dukra neseniai klausė, ar ji yra klaipėdietė. Sakiau, kad taip. Jai labai patinka būti klaipėdiete – savotiška egzotika. (Šypsosi.)

 - Ar skiriasi klaipėdiečių ir miesto svečių santykis su jūra?

 - Vilniečiai ir visi kiti, atvažiavę į Klaipėdą, prie jūros eina dieną, o klaipėdiečiai maudosi vakare ir kai yra didžiausios bangos. Nes didžiausias azartas yra tada, kai jūra banguota.

- Ar gyvendama Klaipėdoje valgote daugiau žuvies?

- (Juokiasi.) Taip. Nes uostamiestyje jos visuomet galima įsigyti šviežios. Be to, ir Vilius mėgsta žuvį. Jo mėgstamiausia mišrainė, kurią daro jo mama, - ryžiai su rūkyta žuvimi, žirneliais, užpilta majonezu.

- Kaip reaguojate į Natalijos Zvonkės ir Mios muštynes?

- Nereaguoju. Man tai visiškai neįdomu. Lietuviškų aktualijų sužinome tik tiek, kiek jos pačios mus pasiekia. Bet kad tyčia ieškotume to bulvaro - ne.

- Ar vaikštote į viešus vakarėlius?

- Į kai kuriuos - taip, bet vakarėlių liūtai su Viliumi tikrai nesame. Stengiamės, kad mums tas renginys būtų įdomus, mielas. Bet kad nufotografuotų ir į laikraštį įdėtų - ne. Ko eiti į vakarėlį, kurių šeimininkų net nepažįsti, o jie kviečia mus, nes esame Tarasovai?

- Ar eitumėte su Arūno Valinsko partija į Seimą?

- Ne. Esu gana savikritiška. Neišdrįsčiau dalyvauti tokiame šou.

- Vadinate tai šou?

- O tai kuo gi dar?

 - Kam jaučiate aistrą?

- Geriems koncertams, šokiams, kulinarijai.

- Mėgstate ruošti valgį?

- Man patinka improvizuoti virtuvėje. Bet dabar taip trūksta laiko... Visas dėmesys skirtas mažajai Gabrielei.

- Firminis patiekalas pagal Violetą Tarasovienę?

- Ryžiai su žuvimi ir daržovėmis. Viliui labai patinka mano iškeptos bandelės.

- Ar daiktai svarbu?

- Manau, tiek, kiek tai duoda komforto. Aš ne už kiekybę, o už kokybę.

- Ką veikiate laisvalaikiu?

- Dabar aš jo absoliučiai neturiu.