Vytautas: Aš vis dar jaučiuosi priklausąs tai pilkai masei žmonių, kurių viduje sėdi nykus tingus žmogysta, norintis leisti vakarus išsipleikęs prie televizoriaus... Nežinau, kur dabar būčiau, jei ne ta savanorystės patirtis. Gal būčiau vienas iš tų, kuriems į viską nusispjaut. Kurie stovi po medžiu, kai jų akyse spardo žmogų. Gal su kiemo chebra šlaistyčiausi pakampiais ir rūkyčiau žolę iš dyko buvimo...
Kartą po savanorių renginio mama man pasakė: "Aš tavęs nebepažįstu. Tapai toks laisvas žmogus". Iš tiesų nebesu tas tylenis. Išmokau kalbėti auditorijai, pažinti žmones. Radau tikslą.
Dešimtį metų dirbate socialinį darbą. Ką gaunate mainais?
Į mūsų centrą skambina žmonės, atsidūrę prie savižudybės ribos. Mūsų centre vaikai valgo, ruošia pamokas, gyvena kasdienį gyvenimą, kokio nemato šeimose. Jie išmoksta nusiprausti, padengti stalą, pasidalinti duona. Čia su jais kalbamasi. Ir kai žmonės, kurie apie savo gyvenimą kalbėjo vien keiksmažodžiais, sukuria ir rūpinasi šeima, kai problemiškas paauglys nenusivažiuoja visiškai, o baigia mokyklą, kolegiją ir dirba neblogoje kompanijoje... nuoširdžiai džiaugiesi.
Užsiminėte apie savižudybes. Šiandien jaunimas turi tiek galimybių, taip pasitiki savimi... Ko gi jiems trūksta?
Gerų santykių su bendraamžiais, tėvais. Sugebėjimo įveikti sunkumus. Peržvelgus tuos dvylika centro gyvavimo metų, matau, kad daugiausia dėmesio skiriame bendravimo įgūdžiams tobulinti. Manau, nereiktų jaunimo kaltinti atžagarumu, žiaurumu, arogancija - kokią visuomenę jie randa, tokioje ir stengiasi prisitaikyti. O tas jų "pasitikėjimas savimi" tėra kaukė.
Esate bosas. Kaip save apibūdintumėte? Beje, ar daug turite pavaldinių?
Aštuonis etatinius ir 70 savanorių. Bosas esu savas... Gerietis. Juk karjerą padariau toje pačioje organizacijoje.
O namuose irgi toks gerietis? Pavyzdžiui, kuris dažniau keliatės naktį, pabudus vaikui?
Žmona miega jautriau... tai dažniau ir keliasi. Aš po darbų būnu kietai įmigęs.
Rūta, turite įdomią profesiją. Ar netapote vyro lūkesčių įkaite?
Mokykloje man sekėsi tikslieji mokslai, tai ir pasirinkau tokią specialybę - aplinkosaugos inžinierės. Bet mano gyvenimo tikslas yra šeima. Nesu užsibrėžusi siekti karjeros. Gimus dukrelei, mudu labiau suaugome. Darome viską, kas nuo mūsų priklauso, kad ji augtų laiminga.
Ką, be vaiko priežiūros, dar veikiate?
Šiuo metu, pamokyta draugės, ėmiau velti. Pradėjau nuo karolių, o paskutinieji mano darbai - rankinė, vaikui - liemenė ir bateliai iš veltinio. Tikiuosi tapti profesionalia vėlėja ir aprengti visą šeimą. Kaip ir visos moterys, kasdien noriu išpildyti artimo žmogaus norą, kurio jis gal visai nesitiki...
Jūs taip gražiai kalbėjote apie pirmą įspūdį, kurį jums padarė Vytautas. Ar šiandien pasakytumėte tą patį?
Taip... Jis šiltas, atviras. Šeimos žmogus. Po darbo mieliau skuba namo nei pas draugus.
Jūsų vyras toks nepriekaištingas...
Esame normali šeima, tik gal kiek netradiciškai mąstome.
Vytautas: Prisipažįstu, mano darbo reikalai užgožia šeimos reikalus. Pasinėrus į kitų žmonių problemas, iš tos karuselės sunku ištrūkti... Kai "užknisa" administracinis darbas, lekiu į garažą pakrapštyti savo senutėlės "Audi"... Esu transporto inžinierius, remontuojantis viską - nuo kompiuterių iki automobilių.
O mano žmona - "super" žmogus. Štai vakar iš jos paprašiau pinigų, kad šiandien galėčiau jai nupirkti gėlių... - juokiasi.
Ką jums reiškia meilė?
Vytautas: Opus klausimas. Klausydamasis paauglių išpažinčių, matau, jog pernelyg sureišminami kūniški dalykai. Paauglys nusivilia tuo, kas iš visų pusių grūdama ir laikoma madinga, - seksu. Kasdienybėje svarbu bendrauti, pažinti žmogų, norėti būti su juo, padaryti jį laimingą, o ne būti viens kitam sekso objektu visą gyvenimą. Sakoma, jog dangus yra tikinčiojo krūtinėje. Taip ir su meile.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą