5 frazės, kurios gadina gyvenimą

5 frazės, kurios gadina gyvenimą

Stengdamiesi užauginti mus stiprius, protingus ir atsargius, tėvai dalijo patarimus kone kiekviename žingsnyje. Deja, laikui bėgant kai kurios frazės gali pažadinti mumyse nerimo arba kaltės jausmą.

1. "Greičiau!"

Šis reikalavimas ima skambėti, kai vaikas pradeda lankyti darželį arba mokyklą. Dabar jis keliasi ne todėl, kad išsimiegojo, o todėl, kad reikia kažkur suspėti.

Nuolat girdima, ši frazė vaikui ilgainiui tampa jo paties įkyria idėja. Nuolatinis skubinimas atsiliepia jo dėmesingumui, vaikas tampa užmaršus, kenčia jo savivertė. Dėl suprantamų priežasčių sunkiausia tiems, kurie iš prigimties lėto temperamento.

Augdami mes įprantame patys kartoti tėvų įdiegtas frazes ir jos mums tampa kone sakralinės. Nuolatinė skuba ("Aš paskendęs darbuose iki kaklo!") tampa įpročiu, taip pat geriausiu būdu nukreipti dėmesį nuo nemalonių išgyvenimų. Užsiėmusiam žmogui tiesiog nėra kada galvoti, kuo jis užimtas. Tačiau atsiriboti nuo klausimo "Vardan ko aš tai darau?" galima ilgai, bet ne be galo. Anksčiau ar vėliau žmogų, įpratusį ignoruoti panašaus pobūdžio "smulkmenas", būtinai užklups chroniško nuovargio sindromas - taip pasireiškia išstumtas ilgesys, baimė, nuobodulys.

Kad ištrūktumėte iš uždaro begalinių susitikimų, veidų, įspūdžių rato, kad pajustumėte gyvenimo pilnatvę - emocinę, prasminę, - reguliariai darykite pauzes. Jų metu išgyvenkite esamą akimirką ir tinkamai susidėliokite akcentus, atskirdami tai, kas išties svarbu, nuo antraeilių dalykų.

2. "Negalvok apie save."

"Nepavydėk - duok berniukui pažaisti savo mašinytę", "Reikia gyventi draugiškai, nusileisk sesutei". Mes nuo vaikystės mokomės paisyti kitų interesų - tai mums padeda palaikyti gerus santykius ir patiems jausti pagarbą iš aplinkinių. Problemos prasideda, kai devizas "Galvok apie kitus, o ne apie save" tampa prasmine mūsų gyvenimo dominante. Mes aukojame savo pačių norus, negalime pasakyti "ne", nuolat duodame daugiau nei gauname - ir visa tai darome ne širdies, o nesąmoningos baimės, kad antraip mūsų nemylės, liepiami. Rūpintis savimi atrodo nepadoru, nejauku. Kai tik mes imame daryti ką nors dėl savęs, mus iškart užpuola aštrus kaltės jausmas: "Aš tam neturiu teisės."

Šia savybe gali naudotis kiti žmonės: "Jeigu tu mane myli, tai privalai įvykdyti mano prašymą." Arba pats žmogus pradeda šantažuoti aplinkinius: "Aš viską dėl tavęs darau, o tu!.." Galiausiai, siekdami meilės, mes pasiekiame atvirkštinį rezultatą: mūsų nepriima rimtai, ignoruoja, nemyli.

Svarbu suvokti, kad jūs turite teisę ginti savo interesus ir norus, atsakyti neigiamai į prašymus, kurie atrodo neteisingi. Tai visiškai nereiškia, jog prarasite aplinkinių meilę - atvirkščiai, jūsų pagarba sau padarys daugiau nei besąlygiškas savęs išsižadėjimas.

3. "Tu gali geriau"

"Firminė" mokytojų ir tėvų frazė. Jeigu mes ją girdime per dažnai, galiausiai imame tikėti, jog niekada ir nieko nedarome pakankamai gerai. Reiškinius imame suvokti tik kaip juoda - balta, praleidžiame niuansus. "Viskas arba nieko" tampa mūsų devizu. Arba 100 proc. sėkmės, arba visiška nesėkmė. Ir netgi rezultatas 95 proc. atrodo mums menkas - juk jis ne geriausias, o tik labai geras.

Baimė "viską sugadinti" verčia atidėlioti reikalus iki paskutinės minutės, numesti nebaigtus arba apskritai nieko nesiimti. Kartais žmogus nesąmoningai pats siekia nesėkmės, kad parodytų: geriau jis negali. Jeigu laimėjimai akivaizdūs, jis nuvertina juos, priskiria kitiems žmonėms arba aukštesnėms jėgoms.

Kad iš naujo pradėtumėte džiaugtis savo laimėjimais, pamirškite "objektyvų vertinimą" - juk tai reiškia nuolatinį savo nuopelnų lyginimą su kitų nuopelnais, priklausomybę nuo pašalinio vertinimo. Kiekvienam pažįstamas pasitenkinimo jausmas: "Aš tai padariau!" Jo su niekuo nesulyginsi ir jis nepriklauso nuo niekieno nuomonės. Todėl lyginkitės ne su aplinkiniais, o su savo patirtimi - pradėdami nuo pat vaikystės. Pats nesitikėjau - ir štai pavyko. Nemokėjau važiuoti dviračiu - ėmiau ir išmokau. Rimtai sirgau - ir pasveikau. Rinkdami iš atminties tokius momentus mes gydomės nusivylimus ir nepasitikėjimą, ir klausimas "O ar galėjo būti geriau?" nekyla.


4. "Turi būti stiprus"

Tai, kas atiteko be pastangų ir kančių, neturi džiuginti. Laikyk emocijas užrakintas - jų rodyti nevalia. Niekada nieko neprašyk - su problemomis turi susidoroti pats. Visiems mums teko tai girdėti, kai buvome vaikai.

Vaikas lengvai ir organiškai išmoksta tokio požiūrio - ir dėl to, kad dažniausiai jis ir taip tiki savo visagalybe: juk jis gali mamą ir prajuokinti, ir pravirkdyti! Tačiau santykis su savimi ir aplinkiniais, užkoduotas šioje nuostatoje, slepia daug pavojų. Bandydami visada ir visur būti stiprūs, mes rizikuojame emociškai nuskursti, tapti šiurkštūs ir ciniški, įprasti agresyviai slopinti kitų interesus.

Kartais įprotis būti stipriam atsigręžia kaltės jausmu. Įpratę visada kliautis tik savo jėgomis, mes imame smerkti save, kad neužbėgome už akių nemalonumams ir neapsaugojome artimo žmogaus nuo pavojų.

Tačiau visada būti stipriam neįmanoma: slopinami jausmai būtinai išsiverš į paviršių kūniškais negalavimais, nerviniais sutrikimais, priklausomybėmis etc.

Kad to nenutiktų, svarbu išmokti kalbėti apie tai, ką jaučiame. Šitaip ne tik leisime išeiti susikaupusiai mumyse griaunamai energijai, bet ir apsaugosime save nuo piktavališkumo iš išorės: žmogus, gebantis atvirai pripažinti savo silpnumą, sukelia aplinkiniams kur kas daugiau simpatijų ir pagarbos nei nepažeidžiamas "žmogus - uola".

5. "O gal prireiks?"

Jeigu įvairiausių atsargų kaupimas peržengia proto ribas, o namai virsta sandėliu, vieną gražią dieną pasirodys, kad ir išsiskirti su nusibodusiu darbu, ir nutraukti žlugusius santykius - neįmanoma. Kategoriškas atsisakymas skirtis bent su dalelyte praeities rodo permainų baimę. O juk kabindamiesi į praeitį mes atimame iš savęs ateitį. Pakliuvę į tokią vergovę rizikuojame įgyti įkyraus elgesio simptomų, kai imame valgyti "atsargai" nejausdami alkio, ištisai tvarkomės namuose arba nuolat mazgojame rankas. Visa tai - būdai nusiraminti, kompensuoti nesaugumo jausmą, kilusį vaikystėje, o svarbiausia - pasislėpti nuo realaus arba įsivaizduojamo aplinkinių priešiškumo.

Kaip įsileisti į savo gyvenimą šviežio permainų oro ir kvėpuoti visa krūtine? Čia svarbu atsigręžti į savo praeitį, pajausti buvusių įvykių reikšmę - pripažinti, kad jie jau suvaidino mūsų gyvenime savo vaidmenį ir daug ką nulėmė joje, bet dabar jų daugiau nėra - jie įvyko ir užleido vietą naujiems žmonėms ir ryšiams. Kuo šiltesnius praeities prisiminimus mes išsaugome, tuo lengviau mums skirtis su jais ir pagaliau pasitikti ateitį.

Tai galima pasakyti kitaip

Tapę tėvais, mes nesąmoningai perduodame savo vaikams paslėptus nurodymus, kurių patys išmokome vaikystėje.

Ką girdi vaikai mūsų įprastuose nurodymuose?

Mes sakome: "Atsargiai - nuvirsi! Neliesk šuns - įkąs!" Vaikas girdi: "Pasaulis pavojingas, geriau išvis nieko nedaryti." Pasakykite kitaip: "Rūpinkis savimi, saugok save. Būk atidus."

Mes sakome: "Nutilk! Stovėk! Atsakyk!" Vaikas girdi: "Tu nesvarbus. Tau teks atsisakyti savo norų dėl manųjų." Pasakykite kitaip: "Turiu 10 minučių. Kiek reikia laiko tau?"

Mes sakome: "Nezysk. Nerėk. Nesijuok. Neverk." Vaikas girdi: "Nereikšk savo jausmų." Pasakykite kitaip: "Tu tikriausiai pavargai. Tu kažko išsigandai."

Mes sakome: "Kiek galiu aiškinti?!" Vaikas girdi: "Tu kvailas, nevėkšla." Pasakykite kitaip: "Pabandyk dar kartą - tu susitvarkysi. Aš galiu tau padėti, jeigu nori."

Mes sakome: "Berniukai neverkia" arba "Mergaitės turi būti paklusnios." Vaikas girdi: "Vyras neturi teisės jausti"; "Moteris visada turi aukotis." Pasakykite kitaip: "Tu nusiminei" arba "Tu supykai."

Mes sakome: "Kaip tau ne gėda!" "Vaikas girdi: "Tu blogas." Pasakykite kitaip: "Mes visi klystame. Klaida yra žingsnis į priekį, į žinojimą ir mokėjimą."

Mes sakome: "Žiūrėk, kaip jis/ji gerai tai daro, o tu..!" Vaikas girdi: "Tu blogesnis už kitus." Pasakykite kitaip: "Aš myliu tave tokį, koks esi."

Sidebar placeholder