Ar pasitiksime senatvę kartu?

6 klausimai sau

1. Ar norėsiu būti šalia jo (jos) po 20 metų? 2. Kokia pora man atrodo mano tėvai? 3. Kaip aš įsivaizduoju savo senatvę? 4. Ar galėsiu priimti tai, kad mano partneris nebeturi bruožų, kurie mane kadaise traukė? 5. Ar galėsiu būti jam ramstis, kai užklups sunkūs išbandymai? 6. Kokių jo savybių man reikia iki šiol?

Ką byloja atsakymai

1. Iš pirmo žvilgsnio klausimas atrodo banalus. Santykių pradžioje atsakymas į jį regisi aiškus: įsivaizduojame save senukais, kurie vis dar myli vienas kitą. Bet laikas bėga, ir mes prarandame iliuzijas: trūkumai, kurie anksčiau jaudino ir kėlė švelnumo bangas, gali tapti ir nepakeliami.

2. Mąstydami apie savo tėvus, mes neišvengiamai grįžtame laiku atgal, prie savo asmenybės ištakų. Tai reiškia - ir prie buvusių kančių. Ar teko verkti kartu su mama? Kai tėvai pykstasi, vaikai yra linkę nesąmoningai tapatintis su "budeliu" arba "auka". Šie apmąstymai - tai viena iš tų vidinių revizijų, kurios būtinos mūsų didelėje gyvenimo kelionėje dviese: kartais verta atidaryti "palikimo skrynią". Taip pat pravartu atidžiau įsižiūrėti ir į partnerio tėvų šeimą: ji padarė didelę įtaką tam, su kuriuo jūs gyvenate.

3. Įsivaizduokite, kad jau tapote solidžia dama ar garbaus amžiaus džentelmenu. Jeigu toks vaizdas, kuris tampa vis realesnis ir artimesnis, jus gąsdina, galima tikėtis, kad senėjimas jūsų porai taps krize: greičiausiai jums teks patirti nerimą, neištikimybę (kad paguostumėte ir nuramintumėte save), dvasios kančias. Kita vertus, galima išmokti šiam nerimui (savo ir to, kuris šalia) pažvelgti į akis. Senatvė, ligos, mirtis - tai ne tabu, kurie kenkia santuokai. Galima šias baimes prisijaukinti, jeigu pasipriešinsite joms kartu: pavyzdžiui, pasitelkę humorą arba tiesiog išsiugdę įprotį šiomis temomis kalbėti ramiai.

4. Iš pradžių pabandykite suprasti, kuo būtent jus patraukė partneris pačioje pradžioje. Jeigu jums patinka, kad kiti pastebi jos (jo) grožį, eleganciją arba socialinį statusą, pats laikas paklausti savęs, kaip jūs reaguosite, jeigu ji (jis) sustorės (nupliks), mažiau uždirbs arba praras darbą. Vertėtų pasiruošti mylėti partnerį "nepaisant nieko", ir tuomet jo iki tol nepastebėtos dorybės pakeis tas, kurios viliojo anksčiau. Jums teks nuo meilės jausmo pereiti prie meilės pareigos, įveikti tai, kas išorėje, tam, kad atrastumėte ir pamiltumėte kito žmogaus esmę.

5. Ilgalaikėje santuokoje neišvengiamai patiriame daug sunkumų. Ar sugebėsime padėti savo gyvenimo palydovui jo abejonių ir krizių periodais? Mes galime nuoširdžiai mylėti partnerį, tačiau kartu turime žinoti, kad bus nelengva sutikti jo sunkią ligą, artimo žmogaus netektį, ištverti jo depresiją. Paklausę savęs šio klausimo, galime įvertinti, kokių vidinių resursų turime. O realybė pasirūpins, kad sužinotume, kaip smarkiai mes savęs neįvertinome.

6. Mes pamilstame žmogų, kurio visai nepažįstame. Palaipsniui, laikui bėgant, atsiveria tikrasis jo paveikslas, jo esminės savybės, trūkumai. Pasistenkime nepamesti iš akių jo gerųjų bruožų, stipriųjų pusių (dažnai neakivaizdžių ir netgi slepiamų), į kuriuos galėsime atsiremti. Nėra nieko vertingesnio, nei žinoti geras kito žmogaus savybes, kurių neturime mes. Ant šio pagrindo galima statyti sąjungą, kurioje partneriai gali palaikyti vienas kitą, papildyti ir pavaduoti - kitaip tariant, būti viena komanda.

5 klausimai dviem

1. Ar turite vaikų (arba planuojate turėti)? Ar turite bendrą jų auklėjimo viziją? 2. Ar rūpinimasis vaikais yra jūsų prioritetas? 3. Ar esate pasiruošę laikui bėgant vis naujai įvertinti savo indėlį į jų ugdymą? 4. Per tuos metus, kuriuos praleidote kartu, ar išmokote ramiai kalbėti apie tai, kas jums suteikė skausmo? 5. Ar būdami kartu tobulėjate kaip asmenybės?

Ką byloja atsakymai

1. Susilaukti su kuo nors vaikų - tai reiškia pripažinti kitą žmogų kaip tėvą, gimdytoją, matyti jį šiame vaidmenyje. Jeigu tai įmanoma, visada geriau auginti vaiką dviese ir eiti per gyvenimą kartu kuo ilgiau. Vaikų auklėjimas - tai dalis "sutuoktinių projekto", ir vertinti jį derėtų labai rimtai.

2. Vaikų globa, jų interesai ir išsilavinimas tėvams, žinoma, yra prioritetiniai dalykai. Bet pats vaikas neturi būti "pasaulio centras" nė vienam iš tėvų - antraip jis taps savotiška santykių su partneriu kompensacija, "trečiu nereikalingu" poroje. Paklauskite savęs: kokiu suaugusiuoju norite matyti savo vaiką, ir pasistenkite suderinti savo poziciją su antrąja puse.

3. Pirmiausiai turima galvoje paauglystė, kai mūsų vaikai kartais mums skausmingais būdais gina savo nepriklausomybę. Šiuo periodu tėvams tenka padaryti pataisas savo, kaip gimdytojų, "projekte" ir susitaikyti su tuo, kad atžalos po truputį tolsta, tačiau kartu neišleisti iš akių jų lavinimosi. Sutuoktiniams būtina koreguoti savo tėvystės viziją ir įsitikinti, ar abu vienodai žiūri į svarbius dalykus. Kad būtų veiksmingi vaikams, tėvų reikalavimai turi būti suderinti.

4. Pora gali pergyventi išdavystę, silpnybes, neištikimybę su sąlyga, kad visas šias situacijas sugebėjo laiku aptarti ir išspręsti. Jeigu kartais jautėme, kad kitas paliko mus sunkią minutę arba mes patys pasielgėme ne pačiu geriausiu būdu, ar sugebėjome paskui ramiai su partneriu aptarti tai, kas įvyko? Ar esame tikri šiandien, kad tarp mūsų nėra nutylėjimų, kad nesėkmingas puslapis iš tiesų jau užverstas? Bendra senatvė bus sunki, jeigu vienas iš sutuoktinių visą laiką draskys savo žaizdas neleisdamas joms užsitraukti.

5. Galbūt sąjunga mus griauna, daro mus blogesnius nei esame? O galbūt jums pasisekė ir jūs gyvenate poroje, kurioje turite galimybę augti, tapti geresnis, pranokti save? Nereikia idealizuoti santykių, verčiau pripažinkime: visos poros santykius konstruoja ilgai, ir ši konstrukcija ne visuomet būna tvirta; pasitaiko nesėkmių ir griūčių. Tai suprantama - juk nesame tobuli. Svarbus ir mūsų pačių kelias, kurį kitas žmogus padeda nueiti, ir bendras judėjimas į priekį. Mes niekada negalėsime pakeisti kito žmogaus, bet galime pasikeisti jo dėka ir kartu su juo.

Šaltinis: Psychologies