Aukštesni visa galva

Tradiciškai jie deramai nevertinami. Nepaisant to, jų pažintiniai gebėjimai kur kas didesni nei suaugusiųjų. Jie žino ir mokosi kur kas daugiau dalykų, nei mes galime įsivaizduoti. Jau pustrečių metų vaikai puikiai sugeba atskirti moralės principus nuo padorumo ir mandagumo. Jie geba dirbti su labai sudėtinga statistine informacija ir jie aiškiai skiria fantazijas nuo realybės. Taip teigia psichologijos profesorė Elison Gopnik (Alison Gopnik), kuri specializuojasi pažinimo, kalbos ir intelekto raidos srityse.

Psichologijos profesorė E. Gopnik savo knygose nagrindėja kūdikių ir mažų vaikų filosofiją: ką jie mums norėtų pasakyti apie Tiesą, Meilę ir Gyvenimo prasmę...

JAV Kalifornijos universiteto psichologijos profesorė E. Gopnik žurnalui "Esquire" paaiškino, kodėl vaikai yra moraliniai revizionistai, kodėl jie protingesni už suaugusiuosius ir kodėl jiems nereikia raidą skatinančių žaislų.

Kuo supratimas, kas vyksta kūdikių galvose, yra naudingas mums, suaugusiesiems?

Vienas iš atradimų, padarytų mūsų tyrimų metu, yra tas, kad vaizduotė gana neblogai veikia net visai mažų vaikų - pradedant nuo 18 mėnesių amžiaus - galvose. Šis gebėjimas labai glaudžiai susijęs su pažinimo metodais, kuriais naudojasi vaikai.

Žmogaus vaizduotė neegzistuoja šiaip sau, dėl tuščios pramogos, tai įgimta savybė, susijusi su mūsų realaus pasaulio priežastinės struktūros supratimu. Be to, naujai apskaičiuotas žmogaus raidos modelis, kurį mes sukūrėme vadinamojo Bajeso teoremos pagrindu (tai tikimybių teorijos teorema, kuri nustato įvykio tikimybę, kai stebint žinoma tik dalis informacijos apie įvykius. - Red. past.), rodo, kaip priežasties-pasekmės ryšio supratimas leidžia mums įsivaizduoti naujas galimybes.

Jeigu maži vaikai apdoroja informaciją panašiai, vaizduotė ir jų mokymas turi eiti koja kojon.

Be to, vaikai sugeba apskaičiuoti įvykių tikimybes - tai savo eksperimentais įrodė Britų Kolumbijos universiteto mokslininkai Fei Sui (Fei Xu) ir Vašti Garsija (Vashti Garcia).

(Šie Kanados pasichologai atliko eksperimentą su 8 mėnesių kūdikiais pasinaudodami plačiai darbe su vaikais naudojamu laiko trukmės lyginimo metodu, kai vaikas žiūri į objektą turėdamas apie jį vienokios ar kitokios netiesioginės informacijos. Manoma, kad jeigu vaikas sulaiko žvilgsnį ties objektu, tai jis juo stebisi ir jaučia, kad čia kažkas ne taip. - Red. past.)

Jie padėdavo priešais kūdikių akis dėžutę, pilną pingpongo kamuoliukų, daugiausia baltų, o kartais - ir raudonų. Tada eksperimentatorius paimdavo po keletą kamuoliukų iš karto ir parodydavo vaikams. Jeigu jo rankose atsidurdavo, tarkime, keturi raudoni kamuoliukai ir vienas baltas - galimas, tačiau mažiau tikėtinas variantas, - kūdikiai žiūrėdavo į juos kur kas ilgiau ir atidžiau negu kai baltų kamuoliukų būdavo keturi, o raudonas - vienas.

Kuo skiriasi vaiko ir suaugusiojo suvokimas?

Vaikus traukia patys netikėčiausi įvykiai. Suaugusieji, atvirkščiai, linkę susikoncentruoti į tuos rezultatus, kurie svarbūs jų tikslams.

Yra toks žinomas eksperimentas: suaugusiesiems rodomas vaizdo įrašas, kuriame jie mėto vienas kitam kamuolį, ir prašoma suskaičiuoti, kiek metimų padarė vienas ar kitas žmogus. Įrašo viduryje per kadrą lėtai pereina žmogus gorilos kostiumu. Absoliuti dauguma eksperimento dalyvių, užsiėmusių metimų skaičiavimų, išvis nepastebėjo gorilos. Suaugusieji susikoncentruoja ties objektais, kurie jiems maksimaliai naudingi, o vaikai renkasi tuos objektus, kurie leidžia jiems kuo daugiau išmokti.

Suaugusieji remiasi tuo, ką žino, o vaikai nesistengia išmokti konkrečių įgūdžių ir faktų, atvirkščiai - juos traukia viskas, kas nauja, netikėta arba informatyvu. Iš dalies toks požiūrių skirtumas paaiškinamas skirtumais vaiko ir suaugusiojo smegenyse. Kuo smegenys jaunesnės, tuo jos plastiškesnės. Vaikų smegenyse daugiau neuronų jungčių nei suaugusiųjų, užtat jos mažiau efektyvios sprendžiant konkrečias užduotis. Ilgainiui mes atsikratome nereikalingų jungčių, o likusios ima dirbti greičiau ir "automatiškiau". Be to, prefrontalinės smegenų sritys, kurios atsako už intelektualinių veiksmų planavimą, užauga gana vėlai - kai kuriais atvejais galutinai gali susiformuoti tik po 20 metų.

Jūs ginčijatės su klasikinėmis teorijomis apie vaikų mąstymą. Ką mes šiandien žinome apie vaikus, ko nežinojo klasikai?

Vaikai tradiciškai deramai neįvertinami. Filosofas Džonas Lokas (John Locke) juos vadino "švariomis lentomis", didis amžių sandūros psichologas Viljamas Džeimsas (William James) manė, kad jie gyvena "žydinčiame, skambančiame sąmyšyje". Visą 20 amžių tokie mokslininkai, kaip Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) arba Žanas Piažė (Jean Piaget), manė, jog priežastis, kodėl vaikai sugeba žaisti fantastiškus, nuo realybės atitrūkusius žaidimus, yra ta, kad jie esą nemoka atskirti įsivaizduojamo pasaulio nuo tikrovės. Tačiau daugybė naujų tyrimų parodė, jog yra ne taip.

Vaikai aiškiai skiria fantazijas nuo realybės. Tiesiog jie domisi ir tuo, ir tuo vienodai. Anksčiau mes manėme, kad vaikai tiek daug laiko skiria vaidmenų žaidimams dėl savo riboto mąstymo, bet dabar pradedame suprasti, kad vaikų pažintiniai gebėjimai kur kas didesni nei suaugusiųjų.

Daugelis išskirtinių vaikų savybių, kaip ir minėti vaidmenų žaidimai, iš tikrųjų liudija didžiulę jų vaizduotės galią.

Kitaip tariant, pasikeitus požiūrių sistemai, dabar mes labiau vertiname vaizduotę?

Mokslas taip pat pasikeitė. Froidui ir Piažė vaikų sąmonės primityvumo hipotezė atrodė įtikinama. Juk jeigu pažvelgsime į vaikus ir naujagimius, jie neatrodo labai jau protingi. Tačiau dabar mes turime naujas technikas ir technologijas, leidžiančias kur kas tiksliau įžvelgti, kas vyksta vaiko galvoje.

Jeigu kiek atidžiau pasižiūrėtume, ką daro vaikai, pamatytume, kad jie žino ir mokosi kur kas daugiau dalykų, nei mes galime įsivaizduoti.

Kokios tos technikos? Kaip jūs įsiskverbiate į sąmonę žmonių, kurie kol kas net nemoka visavertiškai bendrauti?

Vaikams nelabai gerai pavyksta iš karto pasakyti, ką jie galvoja. Dirbdamas su suaugusiuoju, psichologas gali duoti jam klausimyną, anketą - ir gauti atsakymus. Tai neįmanoma nei su naujagimiais, nei su mažais vaikais, kurių atsakymai dažniausiai būna tik sąmonės srautas. Vienintelis būdas - analizuoti ne tai, ką jie sako, o tai, ką jie daro.

Tai veikia, kai vaiko paklausi paties paprasčiausio klausimo, kuris reikalauja paprasto atsakymo. Užuot klausus, kaip veikia žaislinė mašinytė, reikia pasiteirauti: "Kaip manai, kurį kubelį reikia padėti ant mažinytės, kad ji užsidegtų, - tą ar šitą?"

Mes atlikome seriją gana sudėtingų eksperimentų su mašinėlėmis ir kubeliais. Pavyzdžiui, imdavome geltoną ir mėlyną kubelius: jeigu padėsi ant mašinėlės geltoną - ji įsijungs dviem atvejais iš trijų, jeigu raudoną - vienu atveju iš trijų. Kai mes tai rodėme mažiems vaikams, nemokantiems skaičiuoti, jie vis tiek pasirinkdavo geltoną kubelį, kuris duodavo geriausią rezultatą.

Tokių technikų naudojimas leidžia suprasti, kad vaikai geba dirbti su labai sudėtinga statistine informacija. Eksperimentu su mašinyte mums pavyko parodyti, kaip vaikai vertina tikimybes, ryšį tarp skirtingų kubelių ir to, įsijungia ta mašina ar išsijungia.

Jeigu papasakočiau visą įvykių eigą daug sudėtingesnių eksperimentų metu, tikriausiai susipainiočiau, o jūs vargu ar ją atsimintumėte - netgi suaugusiajam pasakoti tai gana sunku.

Bet kai vaikams duodi tokias grandinės sąsajas ir paskui tiesiog paprašai jų padaryti taip, kad mašina važiuotų arba sustotų, jie viską padaro teisingai.

Nors jie negali sąmoningai atsekti, kaip veikia visų tų tikimybių ryšiai, vaikai nesąmoningai ima domėn visą gautą informaciją. Ir daro viską lygiai taip pat, kaip patys galingiausi, sudėtingiausi savaime besimokantys kompiuteriai.

Kokį įspūdį tai daro tėvams?

Deja, daugelis tėvų daro visai ne tas išvadas. Jie nusprendžia, kad vaikui skubiai reikia programų ir žaislų, kurie padarys jį dar protingesnį. Daugelis mano, kad naujagimiai, kaip suaugusieji, turi mokytis nuosekliai ir pagal planą. Tėvai tempia atžalas į raidą skatinančius kursus, rodo jiems korteles su raidelėmis... Tačiau tyrimai rodo, kad naujagimio intelektas skiriasi ne tik nuo suaugusiojo intelekto, bet ir nuo to mąstymo modelio, kurį mums visiems stengiamasi įskiepyti mokykloje.

Mokyklos programa pagrįsta susikaupimu ir planingumu. Mes keliame vaikui užduotis ir tikslus, kurie reikalauja iš jo gauti ir pritaikyti tam tikras žinias, o paskui jas tikriname testais - ar išmoko, ar gali jas pritaikyti nesidairydamas kitų galimybių. Tai veikia tik su vyresniais nei 5 metų vaikais, o ikimokyklinukams sunkiai sekasi planuoti, jie beveik nesugeba eiti prie konkretaus tikslo. Kai mes sakome, jog ikimokyklinukai nedėmesingi, iš tikro turime omenyje, kad jie negali būti dėmesingi: jiems sunku susikaupti ties vienu įvykiu ir ignoruoti visus kitus.

Visa tai jau anksčiau mums padėjo suprasti vaikus. O patys naujausi tyrimai rodo, jog vaikai gali būti racionalūs net ir nesiorientuodami į konkretų tikslą.

Savo darbuose jūs tvirtinate, kad vaikai yra "tyčia nenaudingi". Ką tai reiškia?

Tai visų mūsų tyrimų pagrindas: kam apskritai egzistuoja vaikai? Evoliuciniu požiūriu, šių būtybių, kurios net nesugeba pačios savimi pasirūpinti ir nuolat reikalauja didžiulių laiko sąnaudų, atsiradimas gali atrodyti beprasmiškas ir nenaudingas. Žmogaus vaikų priklausomybės nuo suaugusiųjų periodas kur kas ilgesnis nei kitų rūšių, ir istorijos tėkmėje jis tik ilgėjo.

Evoliucinis atsakymas yra toks, kad egzistuoja tam tikras balansas tarp mūsų gebėjimo mokytis bei įsivaizduoti (o tai didžiulis mūsų, kaip rūšies, evoliucinis pranašumas) ir gebėjimo gautas žinias pritaikyti praktiškai.

Vaikai nuolat pažįsta pasaulį. Bet jeigu jūs visą laiką mokotės, įsivaizduojate ir darote atradimus, jums reikia tiek laisvės, kiek tiesiog negali būti, jeigu realiai ką nors darote.

Kai jūs realiai ką nors darote, jums bus kur kas paprasčiau, jeigu jau tai įsivaizdavote ir gavote tam tikrų žinių. Evoliucija rado problemos sprendimą: vaikystė - tai periodas, kai mums apskritai niekuo nereikia užsiimti, mes visiškai nenaudingi ir galime laisvai tyrinėti fizinį pasaulį, taip pat visus įmanomus įsivaizduojamus pasaulius.

Kai užaugame, mes galime panaudoti vaikystėje gautą informaciją tam, kad keistume realų pasaulį.

O kaip vaikai suvokia moralės klausimus?

Turiu vieną mėgstamą eksperimentą - jis gana senas, bet, mano galva, iki šiol nepakankamai vertinamas.

Pustrečių metų vaikai visiškai gali atskirti moralės principus nuo padorumo ir mandagumo. Jiems galima pateikti du klausimus: ar galima kam nors suduoti darželyje, jeigu visi sako, kad galima, ir ar galima nekabinti ant pakabos striukės, jeigu visi sako, kad galima. Vaikai atsako, kad mušti negalima nieko ir niekada, o štai striukę galima palikti ir ant grindų - priklauso nuo darželio. Man rodos, tai liudija, kad vaikai skiria moralę, kuri yra pagrįsta žmogaus empatiniais gebėjimais, nuo konvencionalių taisyklių, kurias mes nustatome patys. Nuo dvejų metų amžiaus jie supranta, kad tai yra du skirtingi taisyklių tipai, svarbūs kiekvienas savaip.

Ką gi su tuo žinojimu daryti filosofams, kurie taip dažnai kalba apie vaikų egzistavimą už moralės ribų?

Jiems vertėtų atsigręžti atgal, į 18 amžių. Imkime, pavyzdžiui, škotų filosofą ir istoriką Deividą Hjumą (David Hume), jis gi visai nemanė užsiimantis teoretiniais tyrinėjimais - jis nepripažino ribos tarp žinių, gautų moksliniu būdu, ir filosofinio žinojimo.

(Hjumas plėtojo empirizmo bei psichologizmo filosofiją, pažinimo šaltiniu laikė pojūčius. Analizuodamas sąmonę, didžiausią reikšmę teikė jutimo organų pojūčiams bei vaizdinių asociacijų suvokimui. - Red. past.)

Šiuolaikiniai filosofai vis dažniau kalba apie tai, kad atsakymų į "pagrindinius klausimus" vertėtų ieškoti moksle. Tačiau mokslas - o ypač raidos psichologija - ir pats gali daug papasakoti apie filosofiją, apie tai, nuo ko žmogus pradeda savo gyvenimo kelią, ko jis mokosi ir kokia jo prigimties specifika.

Į mokslą orientuota filosofija gan dažnai piešia vaizdus, kurie visiškai atitinka evoliucinės psichologijos dvasią: visi žmogaus bruožai - įgimti ir genetiškai nulemti. Tačiau viena iš svarbiausių išvadų, kurią padarė raidos psichologija, yra ta, kad žmogui yra įgimtas didžiulis kaitos potencialas.

Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų moralės raidą. Daugybėje mokslinių darbų apie moralės psichologiją buvo tvirtinama, kad mes turime įgimtus moralės instinktus. Stebėdami vaikus išties matome tam tikrą moralės supratimą, tačiau, be to, jie turi ir didžiulį gebėjimą, sakykime taip - revizionuoti, naujai įvertinti, moralės principus. Manau, kad tam tikra prasme tai yra vienas būdingiausių žmogiškųjų bruožų. Jis leidžia mums sakyti: "Palaukite, tai, kaip mes elgėmės, nelabai veiksminga, tai neteisinga." Šio gebėjimo dėka galime keisti tai, kas neteisinga, ir priartėti prie geriausių moralės principų.

Mokslininkai įrodė, kad maži vaikai, kaip ir kai kurie aukštesnieji primatai, jau ankstyvajame amžiuje sugeba pastebėti gana apbstrakčių veikėjų neteisingą elgesį, taip pat suskaičiuoti nedidelį kiekį daiktų. Maža to, Kanados psichologai Fei Sui ir Vašti Garsija, atlikę eksperimentą, parodė, kad 8 mėnesių kūdikiai sugeba primityviai suprasti statistiką, kurios yra mokomi tik vyresniųjų kursų studentai.Eksperimentas detaliai aprašytas žurnale "Proceedings of the National Academy of Sciences".

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ