Po 20 metų darbo praktikos psichoanalitikė A. Miler pakeitė savo požiūrį į dvasines žmogaus problemas. Ji sukritikavo Zigmundo Froido, Karlo Gustavo Jungo idėjas, išstojo iš tarptautinių psichoanalitikų asociacijų, atsisakė psichoterapeutės praktikos ir parašė septynias knygas, kurių pagrindinis motyvas - laisvė. A. Miler ypač nepakanti pedagogikai, kuri, anot jos, iki pagrindų persisunkusi prievarta, neigia žmogaus laisvę ir orumą.
Už kūrybinę veiklą, kurią galima pavadinti psichoanalizės ir humanistinės psichologijos sinteze, A. Miler yra apdovanota tarptautine Janušo Korčako premija.
Pagrindinės A. Miler tezės
* Bet koks vaiko auklėjimas yra žalingas.
* Reikalavimas "elgtis gražiai" neturi nieko bendro su gyvenimu. Daugeliui žmonių tokios nuostatos užkerta kelią į laisvę.
* Suaugusieji mano, kad gyva vaiko siela kelia pavojų jų valdžiai.
* Vaikas, kuris yra visiškai pajungtas pedagogų valiai, vėliau bus pasiryžęs visiškai atsiduoti svetimai politinei valiai.
* Veidmainystė, įskaitant ir pedagogiką, yra universali priemonė užvaldyti žmogaus sielą.
* Melagis negali gerbti savęs, o tas, kuris savęs negerbia, negerbs ir kitų.
* Kiekvienas žmogus, taip pat ir vaikas, turi teisę jausti ir išreikšti savo tikruosius jausmus.
* Žmonės, išmokyti tylėti, kenčia sąmoningai, o dažniau - nesąmoningai.
* Būtent tai, ką tėvai slepia, labiausiai jaudina vaikus.
* Blogas elgesys - vienas iš nedaugelio būdų, kuriuos vaikas naudoja tėvams nubausti.
* Moralizavimas tik išmuša vaikus iš tiesos kelio ir neleidžia jiems pažinti savęs. Kūnas nesupranta moralės įsakymų.
* Kūnas naudoja depresiją kaip būdą išreikšti protestą prieš savęs išdavystę.
* Daugeliui žmonių lengviau numirti (tiesiogine arba simboline prasme - nužudant savo jausmus) nei vėl pajausti savo bejėgiškumą, kurį jie kentė būdami vaikai.
* Traumuoti vaikai visam laikui lieka prisirišę prie savo tėvų ir negali emociškai subręsti.
* Daugeliui žmonių mintis apie tai, kad tėvai jų nemylėjo, yra nepakeliama. Kuo daugiau nemeilės įrodymų, tuo stipriau žmonės kimbasi į iliuziją, kad jie buvo mylimi.
* Negalėjimas jausti savo kančių, kurias teko patirti vaikystėje, priveda prie to, kad žmogus tampa nejautrus kitų kančiai.
* Tironas - tai vaikystėje traumuotas vaikas, kurį mušė ir žemino. Jeigu žmogui nuo mažumės buvo leista jaustis laisvam ir stipriam, vėliau jam nekils noro žeminti kitus.
* Pyktis - tai paties žmogaus problemų pasekmė. Tačiau kaltę dėl jo suaugęs žmogus perkelia vaikui.
* Tėvų santykis su vaiku lemia vaiko santykį su pačiu savimi.
* Kai suaugusio žmogaus vidinis vaikas taps laisvas, jam atsivers gyvybinių jėgų šaltiniai.
* Žmogaus siela nesunaikinama, ji gali pakilti ir iš pelenų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą