"Altruizmas, jautrumas ir gerumas yra mūsų kultūros dalis. Ir tai visai ne naujiena, - sako M. Ricardas. - Dar Darvinas kalbėjo apie savitarpio pagalbos būtinybę evoliucijai - žmonių ir gyvūnų, o Adamas Smithas nurodė svarbų kooperacijos vaidmenį ekonomikai. Bet nuo 20 amžiaus pradžios išpopuliarėjo naujos teorijos. Froidas skelbė, kad altruizmas yra noro daryti bloga kitiems kompensacija, ir įteigė visuomenei, kad egoizmas yra psichinės sveikatos požymis. Ekonomistai pareiškė, kad altruizmas žalingas darbo produktyvumui. Mokslininkai ėmė kalbėti apie "egoizmo geną", o filosofai - aukštinti egoizmo naudą... Bet šiandien mes grįžtame prie ankstesnių sampratų.
Naujausi psichologo Danieliaus Batsono tyrimai patvirtina, kad tikrasis altruizmas iš tikrųjų egzistuoja; ekonomistas Ernstas Fehras savo darbuose įrodinėja, kad būtina turėti galvoje šį santykių tipą kuriant ekonominius modelius.
Atėjus globalizacijos epochai, mes aiškiai jaučiame, kad esame vienoje valtyje. Globalių ekologinių problemų akivaizdoje, stebėdami, kaip gilėja praraja tarp turtingųjų ir skurstančiųjų, tarp Šiaurės ir Pietų, mes suvokiame, kad konkurencijos laikas praėjo, dabar būtina bendradarbiauti. Antraip visi pralaimėsime.
Mes aiškiai suvokiame, kad garbintieji individualizmas ir egoizmas atneša mums nelaimes. Per juos jaučiamės vieniši, per daug kapstomės savyje ir puolame į depresiją..."
Tarp mūsų veikiau viešpatauja agresija ir susvetimėjimas...
Ar tikrai viešpatauja? O gal mus tai taip šokiruoja, nes prieštarauja mūsų prigimčiai? Tarkime, jūs stovite šalikelėje prie savo automobilio, kuriam nuleido padangą, ir niekas nesustoja jums padėti. Kaip jūs reaguojate? Piktinatės! Jeigu egoizmas būtų bendras visų žmonių bruožas, jis mūsų nešokiruotų. Ir mes nesijaustume taip bjauriai patys jį pademonstravę.
Tačiau vien tik noro būti geram nepakanka! Juk mes dažnai elgiamės kaip egoistai net nesusimąstydami. Tai plaukia iš vidaus, tai stipriau už mūsų vertybines nuostatas...
Jeigu jūs nesupratote, kad egoizmas daro jus nelaimingus, praleiskite laisvadienius kultivuodami tik savąjį ego, ir pažiūrėsime, kaip jausitės sekmadienio vakarą. O kitą savaitgalį pabandykite praleisti altruistiškai ir palyginkite savo pojūčius. Dėmesys kito žmogaus poreikiams mums suteikia lengvumo pojūtį. Todėl, kad taip jau yra: mes priklausome vieni nuo kitų.
Jūs neigiate, kad žmonės gali turėti egoistinių polinkių?
Kodėl gi, visiškai ne! Aš esu šviesos ir tamsos derinys, esmė ta, kokius padarinius mano savijautai sukelia egoistinis arba altruistinis elgesys. Neapykantos ir pavydo antplūdis sukyla greitai ir lengvai mus užvaldo. Tačiau kad suprastum, kodėl mes kenčiame arba, atvirkščiai, jaučiamės gerai, mums reikia laiko. O kad ugdytume savo altruizmą, reikia lavinti dvasią.
Turite galvoje meditaciją?
Taip, bet nebūtinai tai turi būti rytietiška dvasinė praktika. Etimologiškai žodyje "medituoti" yra dvi prasmės: "visapusiškai apmąstyti kurį nors klausimą" ir "kuo nors rūpintis". Tai minčių darbas. Jis vyksta, kai mes, pavyzdžiui, ugdomės gebėjimą susikoncentruoti, kai išreiškiame nesąlygišką meilę. Šis darbas reiškia suvokti nepastovumo faktą ir kartu reiškinių bei gyvų būtybių sąryšį.
O ką konkrečiai jūs patartumėte daryti tokiomis dienomis, kai, norėdami būti geri savo artimiesiems, tarsi prieš savo valią pasielgiame bjauriai?
Pasakykite sau: "Taip, žinoma, aš elgiausi blogai, bet sielos gilumoje nenoriu nei pats kentėti, nei suteikti kančios kitiems. O tas žmogus, kuris mane taip erzina, irgi elgiasi blogai savo ir kitų atžvilgiu - betgi ir jis neatsibunda rytą trokšdamas ką nors nuskriausti. Jeigu man toks svarbus noras būti laimingam, aš turiu gerbti ir jo tokį pat norą." Tai pirmas žingsnis: pripažinti, jog esi žmogus, susijęs su kitais, kurie taip pat verti pagarbos. Reikia ugdyti savo gebėjimą mylėti nesąlygiškai. Lengva pradėti nuo artimos būtybės: vaiko, gyvenimo palydovo, kačiuko... Pagalvokite apie juos, ir tegu jūsų sąmonėje auga meilės jam srautas. Darykite tai po 20 minučių kasdien. Jau po mėnesio pradėsite keistis, ir kai susidursite su sunkia situacija, įveiksite ją lengviau.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad du trys mėnesiai altruistinės meditacijos po pusvalandį per dieną sumažina nerimastingumą, polinkį į skausmingą savigraužą ir depresiją.
Matthieu Ricardas gimė 1946 m. Prancūzijoje žinomo filosofo Jean-Francois Revel šeimoje.
1967 m. pirmąkart Indijoje susitiko su budizmo mokytojais iš Tibeto.
1972 m. apsigynė daktaro disertaciją genetikos tema. Išvyko į Tibetą ir tapo budistų vienuoliu.
1989 tapo Dalai Lamos vertėju (į prancūzų kalbą).
1997 m. kartu su tėvu išleido knygą "Vienuolis ir filosofas" ("Le Moine et le Philosophe"), ji tapo bestseleriu ir buvo išversta į 21 kalbą.
Pirmasis žingsnis: pripažink, jog esi žmogus, susijęs su kitais, kurie taip pat verti pagarbos.
Šaltinis: Psychologies.com
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą