Darboholizmas - teigiamas ar neigiamas reiškinys?

Eglė Rukštelytė

Tačiau mokslininkai sutinka, jog darboholizmas yra neigiamas reiškinys, sukeliantis daugybę žalingų pasekmių.

Kalbant moksliniais apibrėžimais, darboholizmas yra kompulsyvus ir nekontroliuojamas poreikis dirbti be paliovos, lydimas nuolatinių minčių apie darbą.

Tokie žmonės galvoja apie darbą neproporcingai ilgą laiko tarpą, būdami socialinėse veiklose, laisvalaikio metu, negali kontroliuoti savęs. Ryšys su darbu yra centrinis gyvenimo aspektas.

Darboholizmas neturėtų būti siejamas vien su pernelyg ilgomis darbo valandomis. Atidžiau reikėtų pažvelgti, ar paisoma draugų, mylimų žmonių priekaištų, jog juos apleido dėl darbo, ar nėra piktnaudžiaujama darbu, siekiant pabėgti nuo problemų namuose, socialiniuose santykiuose.

Iš tiesų, darboholizmu pasižymintys žmonės sunkiai gali dirbti komandoje, jiems geriausiai sekasi vieniems.

Taip pat vargiai mėgaujasi darbo procesu, o dirba dėl darbo, vidinė motyvacija yra užslopinta, tačiau baimė prarasti statusą motyvuoja gilintis net į pačias mažiausias detales.

Įprastai žmonės stengiasi pasimokyti iš savo klaidų, tačiau tik ne darboholikai - jie įdeda visas pastangas, kad tik klaidų nepasitaikytų, o jei jau taip atsitiko, tai kaltina save ir negali sau už tai atleisti dar ilgus mėnesius.

Tiesa, kai žmogus dirba daug ir sunkiai - dar nereiškia, kad jis darboholikas.

Gali būti, kad jis yra įsitraukęs į savo darbą, kuris jam teikia pasitenkinimą. Darbas tokiam žmogui suteikia teigiamas emocijas, tokias kaip komunikabilumas, pasitikėjimas savimi, dėmesingumas.

Įsitraukęs į darbą žmogus stengiasi patenkinti savo motyvacijos poreikius, galbūt atrasti prasmę ir įgyvendinti tobulėjimo tikslus ar suteikti naudą plačiai visuomenei.

Pradžioje klausiau, kas nenorėtų tokio darbuotoju, kuris šimtu procentu yra atsidavęs savo darbui, dabar norėčiau atsakyti į šį klausimą.

Ne, vis dėlto organizacijoms darboholikų nereikėtų šlovinti ir garbinti, ir tuojau pateiksiu priežastis kodėl. Iš tiesų, darboholizmas sukelia neefektyvų darbuotojų elgesį, tokie žmonės kenčia nuo žemos savigarbos.

Pastangos spausti save ir impulsyviai atlikti daugiau nei reikalaujama, sukelia sunkumų atliekant užduotis, didėja laikas, per kurias jos atliekamos (nors siekiama priešingo rezultato). Kiti žmones, matydami darboholikus vis liekančius po darbo ilgiau, ilgainiui pradeda jausti kaltę, kad jie išeina iš darbo laiku, gali atsirasti nepagrįsta konkurencija.

Iš tiesų tai rimta priklausomybė, kurios atsikratyti vargu ar padės tik darbo valandų sumažinimas. Reikėtų ne stengtis pašalinti darbą, bet paversti tai subalansuota gyvenimo dalimi. Kurti ir kitas gyvenimo sritis, nustatyti ribas, naudojant laiko planavimo principus.

Taip pat prisiminti pozityvų mąstymą ir atrasti stipriąsias puses, pabrėžti savo teigiamas savybes, skirti laiko sau, savęs rūpinimuisi, plėtoti savo gyvenimo viziją, atrasti, kas (be darbo) gyvenime yra prasmingo.