Mes paprastai įsivaizduojame, kad elgiamės pagal savo charakterį, patirtį ir suvokimą, kas yra gerai, o kas blogai. Bet pasirodo, kad priimant sprendimus mus veikia ir tokie, regis, nesvarbūs veiksniai kaip dešiniarankystė arba kairiarankystė.
Pavyzdžiui, dešiniarankiai daugiau dėmesio skiria tam, kas yra dešinėje puslapio arba ekrano pusėje, tuo tarpu kairiarankiai - kairei pusei. Nuo to, kuri ranka dominuoja, priklauso ir gebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis. Tai naudinga turėti omeny norint suprasti vieno ar kito žmogaus arba vaiko poelgio motyvus - pakanka žvilgtelėti, kuria ranka jis daugiau naudojasi.
Straipsnyje, neseniai išspausdintame Amerikos psichologijos mokslų asociacijos žurnale, rašoma, kad rinkdamiesi žmonės yra linkę pirmenybę teikti tam daiktui ar reiškiniui, kuris yra toje pačioje pusėje, kaip ir dominuojanti ranka. Tai visiškai suprantama: daugumai patinka daiktai, kuriuos lengva pastebėti ir kuriais lengviau naudotis. Dešiniarankiams lengviau sąveikauti su aplinkiniu pasauliu dešinėje pusėje, todėl gėris jiems dažnai asocijuojasi su „dešine“, o blogis - su „kaire“. O kairiarankiams - atvirkščiai.
Mes taip pat naudojamės dominuojančia ranka teigiamoms ir neigiamoms mintims atskirti. Tai yra dešiniarankiai aktyviau mostaguoja dešine ranka, kai kalba apie ką nors gera. Asociacija su teigiamybe veikia ir pasirinkimą, kurį žmonėms tenka kasdien daryti buityje. Jeigu reikia pasirinkti vieną iš dviejų produktų, vieną iš dviejų nepažįstamų žmonių ir t.t., žmonės taip pat vadovaujasi dešiniarankyste arba kairiarankyste. Tai toks paplitęs reiškinys, kad pagal jį net galima atskirti melą nuo tiesos.
Mes manome, kad tikime žmogumi, nes jo požiūris į gyvenimą sutampa su mūsų, o iš tiesų kalbėdamas jis tik gestikuliuoja mums „priimtina“ ranka. Bet įdomu štai kas: nors dominuojančios rankos taisyklė galioja net penkerių metų vaikams, ji nėra absoliuti. Jeigu dešiniarankis tam tikrą laiką praranda galimybę naudotis dešine ranka, keičiasi ir jo asociacijos su „gėriu“ ir „teisingumu“, jis pradeda prie „gero“ derinti „kairumą“. Vadinasi, keičiant kūną, keičiasi protas.
Rankos dominavimo ir nervų sistemos darbo ryšys greičiausiai susijęs su smegenų pusrutulio „specializacija“. Kiekvienas pusrutulis atlieka skirtingas funkcijas. Žodinės informacijos apdorojimas ir kalbos vystymasis paprastai tenka kairiajam pusrutuliui, kuris dažniausia yra dešiniarankių dominuojantis. Kaip rodo tyrimai, 30 proc. kairiarankių dominuojantis pusrutulis yra dešinysis arba pusrutulių funkcijos „susipainiojusios“. Tokia „painiava“ gali lėtinti vaiko vystymąsi arba padidinti galimų smegenų darbo sutrikimų riziką.
Ar kairiarankių vaikų tėvams reikia nerimauti? Dauguma psichologų ir pediatrų mano, kad ypatingų priežasčių nerimauti nėra. Ir nors tyrimai rodo, kad gali kilti kairiarankių vystymosi problemų, yra ir nemažai įdomių istorinių liudijimų apie atvirkščią reiškinį: kai kada kairiarankystė iš esmės yra genialumo požymis. Pavyzdžiui, tarp paskutinių dvylikos JAV prezidentų šeši buvo kairiarankiai, įskaitant George Bushą vyresnįjį, Billą Clintoną ir Baracką Obamą. Tarp garsių Rusijos kairiarankių - Garis Kasparovas, Sergejus Prokofjevas, Aleksandras Puškinas, Levas Tolstojus.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą