Ellen Langer: "Pasirinkimas yra tik ten, kur yra abejonė"

Harvardo universiteto profesorė Ellen Langer, kūno ir sąmonės sąveikos tyrinėjimo pradininkė, taip pat tyrinėjanti kontrolės iliuzijos, sprendimų priėmimo, senėjimo problemas, dar būdama studentė chemiją iškeitė į psichologiją - taip ją paveikė Philipo Zimbardo* paskaitos.

1981 m. ji tapo pirmąja moterimi psichologe, Harvardo universitete gavusia profesorės pareigas (kai kuriose anglakalbėse šalyse profesoriaus vardas reiškia einamas pareigas bei vadovavimą moksliniam skyriui. - Red. past.). Be to, ji mėgsta tapyti, skaito paskaitas, rašo knygas ir straipsnius.

[CITATA]

Terminas "mindfulness" verčiamas kaip "sąmoningumas", "atida", "susitelkimas", "budrumas"... Žodžiu, kažkas susiję su sąmone.

Taip, tai išties arti. Beveik visi žmonės (ir beveik visada) elgiasi neapgalvotai, yra nedėmesingi, o būdas gyventi sąmoningai toks paprastas, kad sunku net patikėti.

Koks tai būdas?

Reikia pastebėti tai, kas nauja. Tada pradėsite matyti pasaulį aplinkui. Ir jis pasirodys esąs ne toks, kaip manėte. Štai, pavyzdžiui, atvykote į Valstijas, ir viskas čia jums regisi nauja, įdomu. Bet ir jūsų šalyje viskas keičiasi, yra naujovių - tiesiog jūs liovėtės jas matę.

Grįžę namo pabandykite pamatyti penkis pokyčius. Kai tik pastebėsite ką nors nauja, iš karto atsidursite dabartyje.

Savipagalbos knygelėse jums sakoma: būkite čia, gyvenkite dabar. Betgi mes nežinome, kad esame ne čia. Todėl šis patarimas neįgyvendinamas. Bet jeigu atkreipsite dėmesį į tai, kas nauja, į permainą, - tapsite jautresni kontekstui, skirtingiems požiūriams į situaciją.

Kartais mes žiūrime į kurį nors žmogų ir galvojame: "Jis tikrai mėgaujasi tuo, ką daro. Kaip man norėtųsi taip jaustis!" Tai įmanoma visiems.

Kaip jūsų teorija susijusi su budistiniu sąmonės traktavimu?

Manau, jog tai dvi vieno medalio pusės. Meditacijos tikslas - pasiekti sąmonės pilnatvę, kuri ateina po meditacijos. Mes ateiname į tą patį tašką, tik aš ten atsiduriu iškart. Mano kelias trumpesnis.

Kaip kilo idėja tyrinėti dėmesingumą?

Aš visada pastebėdavau įvairias keistenybes. Pavyzdžiui, kai iš Niujorko išvykau į Kembridžą, kur visi, regis, tokie protingi, pamačiau tai, kas neįmanoma Niujorke. Pavyzdžiui, bankas uždaromas po pietų, automobilių stovėjimo aikštelė šalia jo ištuštėja, tačiau niekam nepanaudojama. Žmonėms tai paprasčiausiai neateina į galvą.

Man tapo aišku, kad nedėmesingumas ir kvailumas - skirtingi dalykai. Daugelis protingų žmonių nelabai dėmesingi. Be to, mūsų, vakariečių, kultūra kiekviename žingsnyje skatina nemąstymą. Mums teigiama, esą viskas jau žinoma ir aišku. Mokykloje verčia įsiminti faktus. Bet faktai pririšti prie situacijos. Netgi moksle: mes atliekame eksperimentą ir sakome, kad jeigu atkursime tam tikras aplinkybes (o tai, aišku, neįmanoma, todėl, kad niekas nesikartoja tiksliai), tai didelė tikimybė, kad gausime tokį pat rezultatą. Bet jeigu ką išmokstame, mes liaujamės pastebėję pokyčius.

Mums visiems reikalinga galinga netikrumo injekcija, reikia išmokti laikyti neapibrėžtumą savo draugu. Mes gi gėdijamės savo nežinojimo, slepiame jį nuo kitų. Bet nežinojimas - ne individo savybė, tai universalus reiškinys: aš nežinau, tu nežinai, niekas nežino, nes neįmanoma to sužinoti kartą ir visiems laikams.

Nežinojimas būna labai malonus. Mes gi nedėliosime dėlionės, kurią neseniai buvome sudėlioję, neskaitysime detektyvo, jeigu žinome, kuo viskas baigsis. Mes norime naujumo... o paskui bėgame nuo jo. Mes norime turėti pasirinkimą, bet pasirinkimas yra tik ten, kur yra abejonė.

Kaip manote, nedėmesingumas - tai naujas reiškinys?

Tiesą sakant, nežinau. Pavyzdžiui, kai naudojamės naujomis technologijomis, iš esmės nesuprantame, kaip jos veikia, nežinome, kas būtent vyksta, mes paprasčiausiai spaudžiame vieną mygtuką, paskui kitą...

Priešistoriniais laikais olų žmonės suvokė, kad kiekviename žingsnyje jiems gresia pavojus. Todėl jie buvo budrūs. Aš kartais juokauju, kad mūsų visuomenėje aukštas gražus baltasis vyras greičiausiai yra negalvotas, nes jam nėra ko nuogąstauti, o štai gėjus kai kuriose kultūrose priverstas būti toks pat budrus kaip olų žmonės...

Kokie vis dėlto yra pagrindiniai atidumo bonusai?

Jis gyvybingas - plačiąja prasme. Ir tiesiogine: pakyla neuronų aktyvumas, kuris palaiko mumyse gyvybę. Kai sakome, jog atidumas daro mus sveikesnius, laimingesnius, labiau jaučiančius, pagerina santykius, atmintį, kūrybinius gebėjimus, sumažina nelaimingų atsitikimų, suteikia gyvenimui prasmės ir t. t., sunku įsivaizduoti, kad kažkas nenorėtų būti tokios būsenos visą laiką. Atidumas suteikia mums pojūtį, jog esame gyvi.

Jūsų apibūdinimas priminė man "srautą" (flow): pilnatvė, įsitraukimas, prasmė**. Čia yra kas nors bendra?

Įdomus klausimas. Mihaly Csikszentmihalyi (Misteris Srautas) ir aš dirbome paraleliai, ir tam tikrų panašumų mūsų darbo rezultatai turi. Esminį skirtumą matau tą, kad "srautas" - ypatinga būsena, prieinama ne visiems arba bent jau ne visada. O aš tvirtinu, kad atidūs gali (ir turi) būti visi ir beveik visada (apie tai E. Langer rašo knygoje "Mindfulness". - Red. past.).

Jeigu jūs ką nors darote, tiesiog įsitraukite į tą veiklą visiškai, susitelkite, o jeigu esate neatidūs, atsiriboję, tai tik dėl to, kad - jums taip atrodo - viską jau žinote į priekį. Bet jūs gi norite būti čia ir dabar, pastebėti, kas vyksta aplink, jausti skonį to, ką valgote, girdėti garsus, užuosti kvapus... Bet kuris organas tiks dėmesingumui lavinti.

Kaip jį lavinti?

Labai paprastai. Pastebėti nauja: kvapus, garsus, idėjas. Mes dažnai elgiamės taip, tarsi tai mūsų neliečia. Bet taip nėra.

Tarkime, jeigu jūs paleidžiate automobilio variklį ir įsiklausote, tai galite išgirsti neįprastą gaudesį. O jeigu esate neatidus, tai ir nepastebite skirtumo. Ir kai variklis suges, būtent jums teks brangiai pakloti už jo remontą, kurio buvo galima išvengti.

Kitas pavyzdys: dažnas elgiasi taip, tarsi būtų priaugęs 10 kilogramų per naktį. Bet taip nebūna. Jeigu mūsų tai nejaudina - gerai, bet jeigu nenorime priaugti svorio - ir vis dėlto nieko nekeičiame...

Taip elgiasi dauguma žmonių - jie nekreipia dėmesio, kol nėra rimtų padarinių. Daugelis nepastebi, kad šeimyniniai santykiai jau išleidžia paskutinį kvapą, kol partneris nepasako: "Aš išeinu." Betgi niekas neišeina, kai namuose viskas puiku, tiesa? Taigi sena tiesa yra tiesa: gyvenimas - akimirkų virtinė. Ir jeigu mes nedalyvaujame jose, tai prarandame gyvenimą.

Jūs tvirtinate, jog nemąstymas pasireiškia ir konfliktais tarp tautų...

Taip, nacionalizmas - tai taip pat neatidumo pasireiškimas. Kitas žmogus - kitoks nei aš, bet kiti žmonės, "jie" - nėra vienodi. Kuo daugiau pastebime, tuo geriau suprantame, kad mes, vienos kultūros arba nacijos žmonės, irgi skirtingi. Pavyzdžiui, paprašykime mažylių iš vaikų darželio pasidalinti į dvi grupes. Jeigu čia ir sustosime, tai susidarys grupė "saviškių" ir grupė "svetimų". Bet aš sakau jiems: "O dabar susiskirstykite pagal kitą principą". Tai gali būti lytis, plaukų arba akių spalva etc. Mes tęsiame - ir jau turime dešimtis įvairių grupių... Paskui klausiame kiekvieno: kas čia toks kaip tu? Ir vaikas, žinoma, atsako: "Reikia pagalvoti" arba "Priklauso, pagal ką..." Ir kur tuomet svetimi? Jų nėra.

Elgesys, mano manymu, gali būti įprasmintas tik iš vidaus, iš subjekto požiūrio. Kai mes vertiname kitą iš išorės, tai suprantame jį neteisingai. Tarkime, matome impulsyvų žmogų. Stengiamės suprasti, kaip jis pats save mato, ko jis nori... Aha, sakome sau, jis tikriausiai nori elgtis nuoširdžiai, spontaniškai! Spontaniškumas - tai gerai, o impulsyvumas - tikriausiai nelabai. Bet visada yra galimybė suprasti bet kokį nevienareikšmišką elgesį pozityviu rakursu. Draugų, "saviškių" grupėse impulsyvumas tikriausiai bus priimtas kaip nuoširdumas, o "svetimiems" lengvai užkabinsime impulsyvumo etiketę.

Manau, kad mes dabar išgyvename sąmonės evoliuciją. Ilgainiui tapsime mažiau teisiantys ir atidesni. Būtų gerai, kad tai įvyktų kuo greičiau. Šiaip ar taip, aš šioje srityje ir dirbu.

*Philip Zimbardo - JAV psichologas, Drovumo klinikos steigėjas, daugelio knygų autorius, Stanfordo universteto profesorius, labiausiai žinomas dėl Stanfordo kalėjimo eksperimento 1971 m. Jame dalyvavo 24 studentai savanoriai, iš jų pusė vaidino kalinius, kiti prižiūrėtojus. Mokslinio stebėjimo tikslas buvo pamatyti, kaip žmogaus elgesį koreguoja aplinka. Bandymas buvo nutrauktas dėl "prižiūrėtojų" žiaurumo ir "kalinių" psichikos sutrikimų. ** Termino "flow" autorius - Klermonto (JAV) koledžo profesorius Mihaly Csikszentmihalyi, vienas autoritetingiausių pasaulio psichologų. Vengras, augo ir mokėsi Italijoje, profesinė karjera - JAV. Parašė arti 20 knygų, garsiausia - "Flow: the Psychology of Optimal Experience" ("Srautas: optimalaus išgyvenimo psichologija").