Emocijos turi savo logiką

Emocijos turi savo logiką

"Kai matau benamį kačiuką arba šuniuką, vos sulaikau ašaras. Draugė sako, kad vis tiek negaliu visiems padėti, tad nereikia duoti valios jausmams. Bet aš ilgai negaliu pamiršti tų, kuriems negalėjau padėti..."

Ginčytis, kaip ir ko reikia teisingai gailėtis (arba nesigailėti), - neverta: emocijos turi savo logiką.  Nereikia teisintis dėl savo "nestandartinių" jausmų ir laukti pasmerkimo. Žmonės ne tik žiaurūs (nors ir tokių esama).

Pamąstykime, kodėl būtent tas žmogus arba tas valkataujantis šuo mums sukelia antipatiją arba užuojautą?

Kančia tų, kurie negali apsiginti? Todėl, kad jie nebylūs ir beteisiai? Ar ši kančia - gyvūnų ar jūsų paties?..

Galbūt jausmus paliktam šunyčiui jums lengviau įsileisti į savo sąmonę?

Man regis, atkakliai rūpindamasi nelaimingais padarais, jūs stengiatės išspręsti svarbią problemą, "peržaisti" kažką, ko realybėje jau neįmanoma pataisyti.

Svarbiausia - suprasti, ką ir kodėl darote. Užjausti ir nepykti ant tų, kurie su šio pasaulio skausmu susitvarko kitaip, savo stipriems jausmams pasirinkdami kitus objektus...

Jekaterina Michailova, psichologė psichoterapeutė

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder