Gydantys sapnai

Gydantys sapnai

Etnopsichiatras, filosofijos daktaras, tarptautinės psichoanalitikų asociacijos narys, knygos "Dingstantys žmonės: gėda ir išvaizda" ("Dissapering Persons: Shame and Appearance"), autorius Benjamin Kilborne pasakoja apie sapnų galią bei reikšmę tradicinėse kultūrose, kaltės ir gėdos fenomeną,  įvaizdžio kultūrą ir kita...

Jūsų specialybė - etnopsichiatrija, etnopsichoanalizė. Ką tai reiškia?

"Etno" reiškia, kad turi reikalų su tautomis, nacijomis, psichiatrija - aišku, ką reiškia: kad kažkas galvoj negerai.

Šiaurės Afrikoje tyrinėjote marokiečius.

Ne marokiečius, o jų sapnus. Sapnų ir ligų sąveiką, sapnų ir pagijimo, sapnų ir mirties santykį.

Ligos sąvoka Maroke glaudžiai susijusi su sąvoka "nesiseka", "nesėkmė". Tai savo ruožtu susiję su "nužiūrėjimo" (angl. - evil eye) ir pavydo koncepcija. Jeigu aš sergu, vadinasi, kažkas pavydi man sveikatos arba sėkmės, arba turto, arba patrauklumo. Tai viso Viduržemio jūros regiono ligos koncepcija. Ji būdinga Turkijai, Italijai, Graikijai, daliai Ispanijos bei Prancūzijos, Šiaurės Afrikai.

Pagal tradiciją sergantis žmogus turi izoliuotis tam skirtoje vietoje. Čia ateina moterys, kurios nori, bet negali turėti, ankantys, kurstantys. Jie atsiriboja vienatvėje ir miega, sapnuoja. Gydančius sapnus.

Visi, kurie neišsigydė įprastu būdu, eina į šią specialią vietą. Sapnai turi išgydyti arba parodyti kelią į pasveikimą.

Antikinėje Graikijoje kenčiantieji keliaudavo į Abatono rūmų šventyklą, kurioje buvo sprendžiamos panašios problemos. Eskulapas, Dievas (jo simbolis - visiems žinomas: gyvatė ir taurė), kurio požiūris neišlaikė konkurencijos su šiuolaikine medicina, kai atėjusysis į šventyklą užmigdavo, prieidavo prie jo su gyvate ir ši laižydavo pacientui ausį arba akis. Visa tai panašu į sapną, o atsibudęs ligonis imdavo matyti arba girdėti - pasveikdavo. Eskulapas gydė sapne, per sapną.

Kas sieja muziką, antropologiją ir psichoanalizę?

Aš mokiausi fortepijono muzikos Niujorko konservatorijoje, Džuliarde (Juilliard), ten reikalaujama aukštos grojimo technikos muzikalumo sąskaita.

Galbūt daug muzikantų palūžo dėl tokio mokymo. Aš palikau konservatoriją, įstojau į universitetą, studijavau istoriją ir literatūrą, o galiausiai susidomėjau antropologija. Gavau antropologijos mokslų daktaro laipsnį. Ši teorija sausa, joje maža vietos žmonių jausmams. O muziką jaučiu netgi žmonių kalboje. Kai žmogus kalba kreščendo, sforzando arba nutyla pauzei - tai ypatingi muzikavimo būdai, išryškinantys kalbos ekspresiją, kitaip tariant - jausmus.

Kalboje visada esama muzikos. Psichoanalizėje pokalbio tonas, pauzės gali būti ne mažiau informatyvios nei pasakytų žodžių reikšmė.

Jūs bijodavote groti viešai?

Taip, kai buvau pianistas, jausdavau siaubingą nerimą, viešo pasirodymo baimę, tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios vėliau ėmiau tyrinėti gėdos ir atlikėjų nerimo jausmus.

Ar galima skirti civilizacijas pagal tai, kuriai labiau būdinga gėda, kuriai - kaltė? Kultūrologė Ruth Benedict Japoniją, Kiniją vadino gėdos kultūromis. O Europą, JAV, Angliją - kaltės kultūromis.

Tai nevykusi charakteristika, formali, mano nuomone.

Amerika - tai civilizacija, okupuota įvaizdžio. Visi domisi įvaizdžiu - Holivudas, Washington DC... Įvaizdinis suvokimas JAV - tai viskas, o įvaizdžio kultūra grįsta pirmiausiai gėda.

Gėda kontroliuoja elgesį - kaip aš turiu atrodyti, kaip kalbėti, koks mano kostiumas, ar atitinku savo statusą. Jeigu yra toks poreikis, galėtume sakyti, kad Vakarų civilizacijos pagrindas labiau yra gėda.

Anglai sako: "Daiktai sukuria žmogų." "Vienuolės drabužiai nepadaro iš tavęs vienuolės", - sako prancūzai. Žmonės stengiasi kontroliuoti savo emocijas "savęs pateikimo" (appearance) publikai būdu. Tai iš tiesų gėdos dinamika - mados vaikymasis, kova su senėjimu.

Kaltė ir gėda eina išvien. Bet gėda niekada negali būti įveikta, niekada, ir ji visada mus atveda į kaltę ir žiaurumą. O kaltę visada galima išpirkti arba atleisti.

Noriu akcentuoti, kad gėda ir kaltė eina koja kojon - tiek individualioje, tiek hipotetinėje nacionalinėje charakteristikoje. Kai gėda ir kaltė negali būti įveiktos, kai jos netoleruojamos, kyla daugybė socialinių ir žmogiškųjų sunkumų - terorizmas, nacionalizmas, kriminalai.

Paprastai literatūroje tie, kurie padarė nusikaltimą ir kamuojasi kalte, sapnuoja neramius sapnus. Mes pradėjome pokalbį nuo sapnų ir prie jo grįžome.

Papasakosiu, kaip aš susidomėjau sapnais - tai atskira istorija. Mokiausi pas antropologę Margaret Mead Kolumbijoje. Tyrinėjome JAV indėnus. Mane pribloškė vienas jų ritualas, susijęs su sapnais. Kad įvyktų perėjimas iš vaikystės į vyriškumą, jaunas indėnas turi vykti į tam tikrą vietą ir susapnuoti ypatingą iniciacijos sapną - jam turi prisisapnuoti daina. Paskui jis turi padainuoti tą dainą. Ir berniukas labai nusimena, jeigu negali padainuoti tos susapnuotos dainos. Šios genties jaunuoliai galėjo nusikirsti sau pirštus iš nevilties, kad jiems niekaip nesisapnuoja tas reikiamas sapnas. Jeigu nepadainuos vyro dainos, taigi netaps vyru! Ši idėja mane sukrėtė: kiek sapnas turėjo galios!

Sibiro šamanai irgi turi panašią iniciacijos tradiciją. Yra labai daug jos variacijų. Tradicinėje kultūroje sapnams teikiama lemiama reikšmė.

Sapnai - vartai pas Dievą?

Iš tiesų sapnai - tai atviri vartai į kitą pasaulį. Maroke, senovės Romoje ir Graikijoje sapnas siejo Dievą ir žmogų, tai buvo tarsi žinia iš Dievo, iš aukštesniųjų jėgų.

Mesopotamijoje valdovas sapnuodavo pranašiškus sapnus, tos žinios iš Dievo įgalino jį valdyti. Sapnai įkūnijo politines funkcijas. Paskui, kaip minėjo Froidas, ne patys sapnai ėmė valdyti pasaulį, o tie, kurie juos interpretavo. Pavyzdžiui, pirmasis sapnų interpretatorius buvo Juozapas, jis kurį laką buvo galingesnis už faraoną - politinė valdžia priklausė ne tik šiurkščiai jėgai, bet ir gebėjimui interpretuoti sapnus.

O jeigu šiandien šalies prezidentai pasakotų piliečiams savo sapnus?

Jie nesapnuoja sapnų. Manau, kad toks prezidentas prarastų savo elektoratą.

Kodėl prarastų? Gal atvirkščiai - taptų artimesnis, suprantamesnis, žmoniškesnis?

O kas sapną interpretuos? - juokiasi. - Valdžia disponuoja tas, kuriam patikėta interpretuoti.

Tačiau sutinku, kad žmogus, pasakojantis tau savo sapną, tampa artimesnis, toks pats silpnas kaip ir tu, nes pripažįsta, kad Dievas egzistuoja. Kaip ir tu, jis tampa pažeidžiamas, - tai būdas suartėti, kelias į supratimą.

O jeigu aš išvis nesapnuoju? Gal kartą per tris mėnesius... Kokia priežastis?

Keletas priežasčių. Galbūt jūs neturite kam sapno papasakoti arba neturite laiko pasakoti - ruošiatės į darbą, skubate. Sapnas - labai trapus žinojimas. Triukšmas iš gatvės gali jį sudaužyti.

Jeigu sapnas labai sunkus, siaubingas, sąmonė neįsileidžia jo turinio, ir jūs negalite patikėti šiuo sapnu, neigiate jį. Dažnai sapnai mums sukelia sąmyšį, jų struktūra ne tiek gąsdina, kiek sutrikdo mus - todėl ir atsisakome juos prisiminti.

Parengė Ingrida Ruginienė

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder