"Gyvename kartu, bet... atskirai"

Laba diena. Gyvename su žmona jau 10 metų. Turime du sūnus, devynerių ir pustrečių metų. Bet šeimos, galima sakyti, nėra. Nėra šeimos židinio. Viskas, ką aš darau, jai yra nesąmonė. O jos komentarai man atrodo nesąmonės.

Gyvenu jos bute, likusiame po senelio mirties, jį reikia remontuoti, bet rankos nekyla paimti plaktuko, nes negaliu perlaužti savęs. Jaučiu, kad būsiu vėl neįvertintas. Aš noriu, kad ji irgi dirbtų, o ji sako, kad pinigus uždirbti turi vyras. O ji pati, mano nuomone, net vaikų auklėti nesugeba, rėkia, žemina vyresnį sūnų.

Tokia situacija, žiūrint iš mano "varpinės". Prašau jūsų patarimo. Ačiū. Marius."

Klausimus specialistei siųskite paspaudę čia Telefonas privačiai konsultacijai 8 685 78601

Jūsų laiškas kupinas nusivylimo. Nusivylimo santykiais su žmona. Sprendžiant iš to, ką parašėte, nusivylusi yra ir jūsų žmona.

Kad judviejų santykiai pasiekė kritinę ribą, matote bei pripažįstate ir jūs pats: "Gyvename kartu, bet šeimos nėra." Norisi jūsų paklausti: kodėl jūs vis dar kartu? Kas judu sulaiko nuo išsiskyrimo? Vaikai? Ar vis dar rusenantys jausmai vienas kitam?

Vaikams kaip niekam kitam reikia šeimos. Tačiau tokios, kurios, kaip pats matote, nėra. Tuomet ką jūs saugote dėl vaikų? Ir ko jie išmoks, ką pritaikys savo gyvenime, kai suaugs?

Kad užaugtų psichologiškai sveiki, vaikams reikia sveikos psichologinės terpės. O tokią terpę gali suteikti mylintys ir gerbiantys vienas kitą tėvai.

Galbūt šilti jausmai vienas kitam dar rusena? Tuomet dar ne viskas prarasta. Pirmiausiai pravartu išsiaiškinti, kuriame taške jūsų santykiai "užstrigo".

Laimė šeimoje neįmanoma be meilės, bet vien meilės taip pat neužtenka. Labai svarbu, kad šeimos nariai gerbtų vienas kito poreikius. Iš Jūsų laiško galima suprasti, kad tie poreikiai ignoruojami, ir tai kelia nepasitenkinimą, pyktį, nepasitikėjimą savimi.

Kad šeimos židinys neužgestų, reikia abiejų sutuoktinių noro ir pastangų tą židinį kurstyti. Kiekvieną dieną.

Kiekvienoje šeimoje kartkartėmis kyla nesusipratimų, konfliktų. Tai normalu. Svarbiausia - kad, susidūrus skirtingiems artimų žmonių interesams, abu siektų kompromiso. Kaltinimai, kritika santykių negali pataisyti. Pirmiausiai, jeigu tai įmanoma, Jums reikėtų ramiai ir geranoriškai pasikalbėti apie tai, kas judviejų, kiekvieno atskirai, netenkina ir ką būtų galima daryti kartu, kad situacija imtų keistis.

Nėra šeimos, kurios nebūtų ištikusi krizė. Ir nėra žmogaus, kuriam būtų pavykę "perdaryti" kitą žmogų. Mes tik galime keistis patys - apmąstyti ir keisti savo elgesį kito žmogaus atžvilgiu. Tuomet ir jis ims keistis.

Linkiu Jums sėkmės.