Aukštesnio dažnio bangų šaltinis nuslopina tą, kuris skleidžia žemesnio dažnio bangas.
Tokia asimetrija ir sukuria gamtoje hierarchiją. Būtent dėl dažnių nesutapimo gamtos kūriniai yra pasidaliję į plėšrūnus ir jų aukas.
Sinergetikos atstovai teigia, kad plėšrūnai aukas puola ne savo valia, o valdomi bangų sinchronizacijos dėsnio.
Keturi metų laikai - tipiškas metinis svyravimų ciklas.
Pavasaris - energijos prisipildymo ir sujaudinimo laikotarpis, vasara - ramybės, ruduo - prarastos energijos kaupimo, žiema - dar vienas ramybės periodas.
Panašias fazes pereina ir įsčiose besivystantis vaisius.
Pirmieji du mėnesiai - ramybė, kiti trys - energijos kaupimas, po to vėl du mėnesiai ramybės ir galiausiai du mėnesiai - susijaudinimo (prabudimo) laikotarpis. Baigiantis ketvirtajai fazei mažylis ir išvysta šį pasaulį.
Tad nepriklausomai nuo kalendorinio metų laiko kiekvienas žmogus subjektyviai gimsta pavasarį.
Tolesniame jo gyvenime vėl kartojasi tų devynių mėnesių ciklas. Žinant, kada žmogus buvo pradėtas, nesunku nustatyti, kokioje ciklo fazėje (kitaip sakant, ant kokios "zebro" juostelės - juodos, pilkos ar baltos) jis yra dabar.
Pasak Grigorijaus Bunino, jeigu žinai savo ciklą fazę, gali išvengti įvairių nemalonumų.
Mokslininko sukaupta statistika įtikino, kad ligų, nelaimingų atsitikimų, lemtingų įvykių ir netgi mirties reikia laukti sujaudinimo (juoda juostelė ) ir energijos kaupimo (pilka) laikotarpiu.
Šviesios juostelės - periodai, kada žmogui niekas negresia.
Negyvų antilopių neėda
Garsus fizikas Piotras Kapica ne tik išvengė stalinizmo represijų, bet ir drįsdavo prieš "tautų tėvą" užtarti savo areštuotus kolegas.
Grigorijus Buninas šį mokslininko bebaimiškumą aiškina taip: P. Kapicos dėl jo energetikos ir autobangų svyravimo fazių nesutapimo Stalinas negalėjo pulti.
Mokslininką gelbėjo bendras gyvosios gamtos dėsnis, kuris plėšrūnui draudžia pulti auką, esančią depresijos būsenos (antilopės, kuri apsimetė negyva, liūtas nepalies).
Depresija - tai ramybės periodas, kuris ateina po sujaudinimo fazės. Jeigu aukos depresija sutampa su plėšrūno sujaudinimo laikotarpiu, agresijos aktas užblokuojamas.
Taip buvo Stalinui ir Kapicai. Kaip nustatė G. Buninas, kai tik "plėšrūno" (Stalino) energija pasiekdavo piką, "auka" (Kapica) sustingdavo depresinėje katalepsijoje. Tai jį ir išgelbėjo nuo susidorojimo.
Nejaugi toks neeilinis žmogus, Stalinas, paklusdavo džiunglių įstaymui? Pasak sinergetikos tyrinėtojų, kokių gabumų turėtų ir kokie žymūs būtų žmonės, jie taip pat yra tik mažos dalelės planetos bangų svyravime.
Mūsų psichika - sudėtingiausias, techniškai nepakartojamas mechanizmas, skleidžiantis savo autobangas. Jos pagal savo dažnumą suformuoja tam tikrą psichikos reitingą, kuris ir nulemia, kas stipresnis ir kas ką "suės".
Diktatorių sukuria autobangos
Istorinių asmenybių tarpusavio santykiai pagal sąvoką "plėšrūnas - auka" dažnai padeda įminti kai kurias psichologines istorijos ir politikos mįsles.
Lenino ir Trockio autobangų svyravimo ciklai vienas kitą veikė taip, kad pasaulinio proletariato vadas niekaip negalėjo primesti savo valios "žydeliui".
Leninas su Stalinu paeiliui atsidurdavo tai, plėšrūno tai aukos vaidmenyje. Pasąmonės lygiu jie vienas kitą veikė permainingai.
O štai Stalinas Trockio atžvilgiu buvo tikras plėšrūnas: Stalino psichodinaminis reitingas buvo aukštesnis.
Jeigu palygintume trijų revoliucijos lyderių autobangų svyravimus įtemptomis 1917 metų spalio mėnesio dienomis, pamatytume, kad Trockis tada buvo laukimo būsenos, todėl jis buvo keistai pasyvus, o Leninas buvo jėgų grįžimo fazės.
Ryškų psichologinį prioritetą tuo metu turėjo Stalinas, kuris buvo sujaudinimo, energijos prisipildymo stadijos ir tarp revoliucijos lyderių užėmė vieną aukščiausių postų.
Galbūt todėl jį, Džiugašvilį, bolševikų partijos CK išrinko sukilimo vadovybės partinio centro vyriausiuoju?
Tam tikras paradoksas ir Stalino santykiai su Žukovu. Maršalo drąsą, kuri jam kartais leisdavo net prieštarauti Stalinui, buvo bandoma paaiškinti ypatingu Žukovo charakteriu.
Bet kodėl gi Žukovas neparodė to charakterio, kai Chruščiovas jį atstatydino? Kas gi leido maršalui pasipriešinti pačiam Stalinui?
Jų psichodinaminio poveikio vienas kitam analizė rodo, kad Žukovui sujaudinimo fazė prasidėdavo truputį anksčiau negu Stalinui.
Pasąmonės lygiu maršalui tai suteikdavo nepaaiškinamą jėgą.
Beje, buvo nedidelis laikotarpis, kai Stalino poveikis būdavo stipresnis. Būtent tokią akimirką, pasibaigus karui, Stalinas tuomet labai populiarų Žukovą išsiuntė kuo toliau nuo savęs - vadovauti Odesos karinei apygardai.
Jeigu ne šis poelgis, kažin kas iš tų lygiaverčių diktatorių būtų tapęs šalies vadovu?
Sulyginus lyderių individualius ciklus, galima paaškinti ir pokario epochos įvykius. Suprantama, kodėl Chruščiovas sugebėjo perimti portfelį iš Berijos, kuris buvo praradęs kuriam laikui budrumą. O kartu su portfeliu Nikitai atiteko ir valdžia.
Vienas plėšrūnas surijo kitą. Kitu atveju tas laimingasis galėjo būti ne Chruščiovas, o
Berija, bet tik ne 1953 metų pavasarį, kada Chruščiovas buvo pasiekęs energetinę aukštumą, o Berija - pasyvią fazę.
Chruščiovą ir Mao Czeduną galima palyginti kaip dalgį su akmeniu, todėl ir jų draugystei atėjo galas.
Karibų krizė tik per stebūklą nesukėlė Trečiojo pasaulinio karo.
Psichodinaminė Džono Kenedžio fazė buvo stipresnė, nuslopino "kukurūzininką" ir padiktavo jam savo valią.
Dėl tos pačios priežasties nepiktas, labai draugiškas Leonidas Brežnevas "suėdė" Chruščiovą.
1964 metų spalio mėnesį Brežnevo energetika buvo pasiekusi aukščiausią laipsnį, ir negalintis pasipriešinti Nikita tapo jo auka.
Gorbačiovo psichozė
Gorbačiovo sugalvotos pertvarkos nesėkmę mokslininkas sinergetikas aiškina tuo, kad M. Gorbachiovas į Kremliaus sostą atsisėdo labai jam nesėkmingu depresinės psichozės (tai - ne diagnozė, o tam tikra svyruojamojo periodo fazė) laikotarpiu.
Ką nesėkmingai pradedame, tas toliau nesėkmingai ir tęsiasi. Į Gorbačiovo valdymo pabaigą kaip tik suspėjo Borisas Jelcinas, tapęs tikruoju "Stavropolio aukos" grobuonimi. Valdžią jis iš Gorbačiovo atėmė, nes kitos išeities būti negalėjo.
"Belovežo trejetuko" psichodinaminės būsenos analizė įrodė, kad slaviškų respublikų lyderių suokalbiui, kuris pasmerkė valstybę sugriovimui, didžiausią įtaką turėjo baltarusis Šuškevičius.
Jis vienintelis 1991 metų gruodžio 8 dieną buvo aukščiausio pakilimo. Tuo tarpu Jelcinas ir Kravčiukas, taip pat iširimo ideologas Burbulis buvo depresijos būsenos.
Niekas nieko tuo metu "nesuėdė". Priešingai, partneriai visiškai sutarė ir pasirašė visiems trims naudingas sutartis.
Bet problemos, kurias jie išsprendė psichinės krizės metu, taip pat buvo pasmerktos žlugti. Taip pasitvirtino praėjus dešimtmečiui nuo Belovežo girios suokalbio.
Pagal užsienio spaudą
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą