Deja, tai netinka tiems, kurių pirmieji metai buvo labiau tamsūs nei turtingi, labiau slegiantys nei stebuklingi. Jiems tegali padėti vėlesnis išsilaisvinimas iš vaikystėje padarytos žalos.
Mūsų paveldėtų savybių susidūrimas su aplinka, kurioje esame gimę (suprantant plačiausia prasme), - ir yra tai, ką vadiname likimu. Šį mūsų likimą iš pradžių kuria vaikystė, jis prasideda su ja.
Vaiko auklėjimas reikalauja iš auklėtojo būtinos kūrybinės distancijos, kurios jam reikia, kad pažintų vaiko savibūtį ir leistų jam būti savimi.
Jis reikalauja mylinčios nuostatos, kad leistų vaikui pasitikėti ir įsijausdamas jį suprastų.
Jis reikalauja sveiko nuoseklumo ir griežtumo, kad leistų jam pajusti, kas yra tvarka.
Jis reikalauja pasitikėti vaiko savarankiškumu ir gerbti jį, kad vaikas nebūtų ugdomas pagal savus norus ir taip nebūtų nuo jo tolstama.
Jeigu atmesime tuos atvejus, kai visai nesirūpinama vaikais arba kenkiama jiems (o tai rodo, kad tėvai yra ligoniai), galėsime pasakyti, kad ne tik tėvai savo vaikams, bet ir vaikai savo tėvams tampa likimu.
Ar mums, kaip tėvams, vaikas prie širdies, ar jį mums lengva mylėti, ar mūsų sugebėjimas mylėti gali skleistis be jokių pastangų, ar vaiko esybė mums maloni?
O gal mums per sunku suprasti vaiko savitumą, gal jis mus nemaloniai stebina ir mums reikia pastangų, kad galėtume mylėti jį tiek, kiek iš savęs laukiame?
Ar jis mums kelia rūpesčių, kurie verčia mus pasijusti prieš jį bejėgiams?
Ar jis mus verčia jausti, kad jis mūsų, tėvų, taip pat nepriima tokių, kokių norėtų? Visa tai jam ir mums tampa likimu.
Norėdami išvengti didelės kokios žalos vaikui, pirmiausia turėtume stengtis įgyti kuo daugiau žinių apie jo ankstyvuosius poreikius ir apie savo pačių galimas klaidingas nuostatas.
Baimės formos
Bijodamas prarasti savąjį Aš, žmogus vengia artimų žmoniškų santykių.
Bijodamas išsiskyrimo ir vienatvės, žmogus tampa priklausomas nuo kitų.
Bijodamas pokyčių ir laikinumo, jis bijo permainų.
Bijodamas būtinumo ir galutinumo, jis pasiduoda savivalei.
Bet niekada ne vėlu pabandyti išsilaisvinti.
Mes visuomet galime pabandyti tai, kas mums atrodo teisinga, gera ir gražu, ir galų gale norėti savo laisvės, sutikti su nepaliaujama gyvenimo kaita, priimti gyvenimą su visu jo didingumu ir baisingumu, ir abu šiuos dalykus atrasti savo sieloje.
Atbuline eiga
Maždaug nuo gyvenimo vidurio mums atrodo, kad mes atbuline eiga dar kartą perbėgame ankstyvąsias savo vystymosi fazes aukštesniu lygmeniu, ir čia mes turime iš naujo įveikti atitinkamas baimes.
Tai prasideda supratus, jog prieš mus esanti ateitis ribota, kad prieš mus nebėra gausybės visų galimybių.
Taip mes iš naujo susiduriame su baigtinumo baime. Tada suvokiame, kad ir tai, kas sukurta, pasikeičia mūsų rankose, kad mažėja mūsų gyvybingumas, kad nėra jokio absoliutumo ir jokios trukmės.
Taip mes iš naujo patiriame praeinamumo baimę.
Tada mes išgyvename išsiskyrimus: vaikai palieka mus ir sukuria savo šeimas, mirtis atima artimus žmones, ir mes pradedame suprasti, kad pamažu turime mokytis paleisti.
Taip iš naujo atsiranda vienatvės baimė.
Paskutiniuoju mūsų gyvenimo laikotarpiu mirtis laukia mūsų pačių.
Mirimas, kuriuo mes su niekuo negalime pasidalyti, į kurį mes nieko negalime pasiimti kartu, - mes paskutinį kartą susiduriame su atsidavimo baime.
Atsidavimo mirčiai.
Su šiuo paskutiniu žingsniu užsidaro mūsų egzistencijos ratas - į didžiąją nežinią, iš kurios mes išėjome savo pirmuoju žingsniu.
Žmonės, kurie nedrįsta žengti šių žingsnių, siekia bet kokia kaina išlikti jauni.
Kuo labiau jie jaučia mažėjant savo laiką ir jėgas, tuo tvirčiau įsikimba savo turto.
Senatvėje jie vėl tampa vaikais, domisi tik valgymu ir gėrimu, savo virškinimu ir sveikata ir galų gale baigia savo gyvenimą kaip bėjėgiai maži vaikai.
Žmoniškumo paveikslas
Jeigu egzistuotų koks nors žmogus, kuris būtų tiek perdirbęs atsidavimo baimę ir galėtų mylėdamas bei pasitikėdamas atsiverti gyvenimui ir jį supantiems žmonėms,
kuris bandytų laisvai realizuoti savo individualybę, nebijodamas netekti ginančio saugumo skreito,
kuris savo sielon būtų priėmęs praeinamumo baimę ir vis dėlto sugebėtų vaisingai bei prasmingai formuoti savo gyvenimo kelią,
kuris galų gale prisiimtų mūsų pasaulio ir gyvenimo tvarkas bei dėsnius, suprasdamas jų būtinumą bei neišvengiamumą, nebijodamas, kad jie pernelyg apribos jo laisvę...
... jeigu toks žmogus egzistuotų, mes, be abejo, turėtume pripažinti, kad jis yra pasiekęs aukščiausią žmoniškumo brandą.
Bet jei mes ir tik ribotai galime priartėti prie tokio žmogaus, vis dėlto atrodo, kad esminis dalykas yra turėti tokio žmoniškumo ir brandos paveikslą kaip tikslą.
Pagal Fritz Riemann knygą "Pagrindinės baimės formos"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą