Man šešiasdešimt metų. Koks keistas, neįtikimas teiginys. Šešiasdešimtmečiai vyrai jau nelaikomi vidutinio amžiaus žmonėmis ir tampa "pagyvenę", jeigu ne seni. O juk aš vos pasiekiau vidutinį amžių. Aš tai žinau. Aš galiu tai pajusti. Aš vis dar bandau išsiaiškinti, ką reiškia būti žmogumi, profesionalu, vyru, tėvu. Statistika sako, kad man liko gyventi dar trylika metų. Mėšlas visa tai! Prieš trylika metų man buvo keturiasdešimt septyneri; kai dabar matau 47-metį žmogų, aš galvoju apie jį kaip apie jauną. (Skamba kaip pagyvenusio žmogaus mintys, nors man nesinorėtų tokių turėti.) Man buvo 47-eri, mano vaikams - 20 ir 16. Visai ne vaikai. Tai buvo mano jėgų žydėjimas, bet aš to nežinojau. Kodėl?
Šešiasdešimt metų. Po trylikos metų man bus 73! To negali būti. Tai atrodo siaubinga, tiesiog nepakeliama. Viskas įvyko per greitai. Aš visą laiką skubėjau bandydamas viską daryti teisingai, mėgindamas patirti malonumą iš to, kas geriausia gyvenime, stengdamasis mokytis ir būti toks, koks norėjau. Na, ir kas?
Šešiasdešimt metų bandžiau pasiruošti gyventi tikrą gyvenimą. Šešiasdešimt metų ruošiausi gyvenimui... kuris prasidės, kai tik išsiaiškinsiu, kaip reikia gyventi... kai tik uždirbsiu pakankamai pinigų... kai tik turėsiu daugiau laiko... kai tik būsiu panašesnis į žmogų, kuriuo galima pasikliauti.
Pastaruoju metu jaučiu, jog žinau šiek tiek daugiau apie tai, kaip reikia gyventi, kaip būti draugu, kaip būti nuoširdžiam su žmonėmis, kaip žiūrėti tiesai į akis. Pastaruoju metu ėmiau labiau pasikliauti savimi. Bet žiūriu į šiuos skaičius: 60, 13 ir 73. Ar nepavėlavau?
Kiek save atsimenu, aš visada norėjau būti "teisingas".
Bėda ta, jog "teisingumo" apibūdinimas visą laiką keičiasi. Viena, kas niekuomet nekinta, yra tai, kad teisingi žmonės kažkuo iš esmės skiriasi nuo manęs.
Mano mama buvo didelė "kultūringų žmonių" gerbėja. Man netgi susidarė įspūdis, kad tokie žmonės sukurti iš kitokio molio nei dauguma. Galbūt todėl, kad kitas jos mėgstamas žodis, skirtas kultūringiems žmonėms apibūdinti, buvo "kilnūs". Tačiau nė vienas iš iš šių žodžių - "teisingas", "kultūringas", "kilnus" - iš tikrųjų nepadėjo man mano ieškojimuose.
Kartais aš imdavau įsivaizduoti, kaip gyvena tokie žmonės. Įsivaizduoti jų namą, būtinai stovintį ant kalvos ir kur kas brangesnį nei tas, kurį galėjo sau leisti mūsų šeima, nustekenta depresijos. Jie, žinoma, gyveno tame name jau kelios kartos, jie turėjo aukštąjį išsilavinimą - kai ką tokio, ko neturėjo nei mano tėvai, nei jų broliai ir seserys. Ir jie turėjo ne darbą, o "profesiją".
Bandymas išsiaiškinti, ką reiškia būti išties "teisingu" žmogumi, panašus į bandymą pagauti sniego žmogų.
Egzistuoja daugybė pėdsakų ir daugybė neva jį mačiusiųjų liudijimų, bet kiekvienas pėdsakas ir kiekvienas liudijimas tas paieškas supainioja dar labiau. Atsigręžęs atgal, aš matau, jog nesupratau, kas iš tiesų buvo svarbu.
Didžiulėje dykvietėje stovėjo apleista lūšnelė. Joje beveik nieko nebuvo, išskyrus medinę kėdę ir sulūžusį rašomąjį stalą, padengtą dulkėmis, - ir mus, du mažus berniukus ir vieną mažą mergaitę. Tąkart keistai jaudinomės, nes mes buvome visiškai vieni ir, rodės, atkirsti nuo viso likusio pasaulio - nors pasalis buvo už durų ir supo lūšną iš visų pusių. Pagauti smalsumo, mes įkalbėjome vieni kitus nusirengti ir nustebę apžiūrinėjome tai, ką išvydome. Mes bandėme suprasti užšifruotus pranešimus, kuriuos mums siuntė mūsų pojūčiai.
Mama kažkaip sužinojo. Ji visada žinojo. Ėmė klausinėti. Jos netenkino mano baugštūs atsikalbinėjimai. Kažkokiu paslaptingu būdu ji vis dėlto išgavo iš manęs teisybę.
Galiausiai, kai aš raudodamas prisipažinau, ji pasakė, jog yra siaubingai sukrėsta. Ji buvo šalta ir santūri, o aš buvau sklidinas gėdos ir jausmo, kad netekau vienintelės tvirtos atramos savo pasaulyje. Tik tuomet, kai išliejau ašarų upelį, paslėpęs veidą jos delnuose, aš galų gale pasižadėjau pasitaisyti ir susigrąžinau jos prielankumą, be kurio begalėjau gyventi toliau. Aš būsiu, aš privalau būti geras, teisingas.
Būti "teisingam" taip svarbu, ir taip lengva prarasti šį bruožą. Tikriausiai būti teisingam reiškia džiuginti mokytojus, būti "mamos sūneliu". Aišku, jog būti teisingam - vadinasi, nebūti tokiam kaip tėvas - mylintis, bet pernelyg nepatikimas, prisigeriantis kaskart, kai mums labiausiai jo reikia.
Kartą vidurinėje mokykloje, jaunesnėse klasėse, aš nusprendžiau pakeisti savo tikslą: užuot buvęs teisingas, aš nutariau būti toks kaip visi, ir sandėris man patiko.
Bet netrukus aš jau stengiausi būti teisingas skautas, ir tai pasirodė geras būdas būti teisingam ir priklausyti grupei. Pasižymėjimo ženkliukai ir ypatingi apdovanojimai, ir galiausiai stovyklos patarėjo vardas patvirtino mano teisingumą. Man patiko šokti apkabinus mergaites, bet aš buvau atsargus ir "nieko nedariau", nes tikriausiai tai būtų buvę neteisinga. Tačiau aš nusileisdavau gundydams "pabandyti ką nors daryti." Bet tik pats su savimi - siaubingai gėdydamasis ir kartodamas pažadą "daugiau niekada", kurį ir vėl sulaužydavau, - aš leisdavau trumpam pasireikšti savo neteisingai, paslėptajai daliai. Aš žinojau, kaip tai blogai - "savęs prievartavimas", nuodėmė, kuri silpnina tavo protą, kuri padarys tave nevaisingą. Mane kaip reikiant išmokė.
Šitaip vyko tyrimas. Kartais aš gaudavau savo teisingumo patvirtinimą - pripažinimą, garbingą vardą, pagyrimą. Bet tai, kas slapta, visada turėjo būti slepiama, nes aš žinojau, jog tai neteisinga. Šito reikėjo gėdytis, nes tai seksualu, emocionalu ir nepraktiška, nes tai visą laiką nori žaisti, kai aš verčiu jį dirbti, nes jam patinka svajoti, o ne būti realistiškam. Du Aš: vienas palaipsniui tampa vis viešesnis, kitas - vis uždaresnis.
Depresija baigėsi prasidėjus kariniam bumui. Prieš Hitleriui įžengiant į Lenkiją, vedžiau instituto moksladraugę. Aukštasis išsilavinimas, atgautas tikėjimas savo jėgomis ir karo sukeltas psichologų poreikis padėjo man pasiekti aukštesnės padėties. Išeitų, kad viską dariau teisingai. Ir vis dėlto kažkas miglota, neteisinga visada buvo su manimi.
Pakylėtas pokario švietėjiško entuziazmo bangos, gavau klinikinės psichologijos daktaro laipsnį. Dėsčiau universitete, ėmiau publikuoti profesionalius straipsnius. Su dviem kolegomis pradėjome privačią praktiką ir penkiolika metų daugybę valandų skyrėme savo žinioms, technikai ir savimonei ugdyti. Šitaip nevalingai į savo gyvenimą aš atnešiau bombą su laikrodžio mechanizmu.
Aš supratau, kad užsiimti psichoterapija - tai vis giliau skverbtis į žmonių, kuriuos konsultuoji, pasaulį, į visiškai skirtingų žmonių pasaulį. Iš pradžių pakakdavo vieno seanso per savaitę, paskui mūsų darbas ėmė reikalauti dviejų ir trijų. Tai rodė didėjantį supratimą, jog tikslai, kurių link einame, yra esminės gyvenimo permainos; jėgos, su kuriomis kaunamės, - giliai įsišaknijusios; darbas išpainiojant elgseną, kuri klostėsi per visą gyvenimą, ir naujų galimybių ieškojimas yra didžiausias darbas iš visų, kokį tik aš ir žmonės, su kuriais aš dirbu, kada nors darėme.
Gilinimasis į kitus daugialypis: stengdamasis būti atviras ir nuoširdus, stengdamasis sukelti permainas žmonėse, stengdamasis būti didžiu gyduoliu, koks tik vienas žmogus gali būti kitam, ir - giliai po visu tuo - bandydamas įveikti skilimą pačiame savyje, padėdamas savo pacientams susidoroti su tuo pačiu skilimu juose, aš įžengiau į kelią, vedantį mane už įprastų santykių ribų.
Taip kaupėsi žinios apie žmogiškuosius potyrius, ir palaispniui ėmė ryškėti mano dvilypio gyvenimo kaina. Mano pastangos pasidalyti šiuo augančiu supratimu namuose buvo suvoktos kaip puikavimasis didėjančiais profesiniais laimėjimais. Jos nebuvo vertinamos. Aš ėmiausi psichoanalizės ir paleidau daug valandų ant kušetės, stengdamasis atskleisti savąjį dvilypumą ir jo nusikratyti, stengdamais pateisinti jį arba jį paslėpti. Analizė nedavė rezultatų, dvilypumas tapo dar skausmingesnis nei anksčiau, ir dar labiau nei anksčiau jaukė mano mintis.
To dvilypumo našta labiausiai mane slėgė namuose, šeimoje. Tai nuolat prieštaravo mano augančiam nuoširdumui su kitais žmonėmis, aš jaučiausi kaltas ir bei atstumtas. Aš jaučiau, kad mano santuokoje priimamas tik mano "teisingasis" Aš. Todėl pabaiga buvo nulemta.
Mes išties mylėjom vienas kitą - tiek, kiek iš tikrųjų vienas kitą pažinome, - todėl išsiskyrimas skaudžiai sužeidė mus abu. Ji buvo gera žmona, kiek aš galiu apie tai spręsti, o aš - geras vyras ir tėvas savo paties akyse. Bet mes nebegalėjome būti kartu, bent jau aš nežinojau, kaip prie to prisidėti. Kiek galėdamas švelniau, bet visgi su neišvengiamu žiaurumu aš išsiskyriau su namu ant kalvos ir su palydove, su kuria dalijausi daug kuo ir su kuria niekada nebūčiau galėjęs jaustis vientisa asmenybe. Aš palikau du suaugusius vaikus, kuriuos taip menkai pažinojau ir kurie taip menkai pažinojo mane.
Aš bandžiau jiems būti viskuo, kuo nebuvo man mano tėvas - finansiškai tvirtu, žinomu ir gerbiamu visuomenėje, - bet aš nežinojau, kaip su jais būti pačiu savimi.
Atėjo permainų metas, išgijimo ir vilties pradėti naują gyvenimą metas. Slaptasis Aš daugiau nebuvo slaptas. Aš panirau į gėdos jūrą ir supratau, kad nepaskendau.
Naujuose santykiuose aš palaipsniui įsidrąsinau parodyti vis daugiau tikrojo Aš ir pajutau, kad mane priima. Naujoje santuokoje aš supratau, koks iškreiptas buvo mano poreikis slėpti savo vidinį gyvenimą, kad savo atskirtumą aš suvokiau kaip savaime suprantamą. Tačiau ši moteris suprato mano įsitikinimus ir, kaip ir aš, vertino pilnatvę bei palaikė mano pastangas siekti vientisumo. Ir senasis skilimas sumažėjo.
Aš lioviausi bandęs būti teisingas; aš noriu pabandyti būti savimi. Bandymas būti savimi pasirodo esąs beveik toks pats sunkus kaip ir bandymas būti tuo, kuo privalau būti. Tačiau palaipsniui tai pavyksta vis geriau. Visi, kurie kreipėsi į mane pagalbos, kantriai mokė mane. Aš daugybę kartų stebėjau, kaip žmogaus gyvenimas apsiverčia, kai jis ima atrasti savo savo paties troškimus, baimes, viltis, ketinimus, fantazijas. Tiek daug žmonių daro tą patį, ką dariau aš, - bando diktuoti, kas turėtų įvykti, užuot paleidę tikrąją savo išgyvenimų srovę. Šitoks diktatas yra kelias į mirtį, žudantis mūsų egzistencijos spontaniškumą. Tik savižina daro įmanomą tikrąją būtį, ir tik ji yra vienintelis vadovas mano kelyje į tikrąjį gyvenimą.
Manęs niekada nemokė įsiklausyti į savo vidinį jausmą. Priešingai - mane mokė klausytis išorinio - tėvų, mokytojų, skautų vadų, profesorių, viršininkų, vyriausybės, psichologų, mokslo; iš šių šaltinių aš ėmiau instrukcijas, kaip man nugyventi savo gyvenimą.
Tuos reikalavimus, kurie plaukė iš vidaus, aš išmokau vertinti kaip įtartinus, egoistiškus ir neatsakingus, kaip seksualius (siaubinga galimybė) arba kaip nepagarbius motinos atžvilgiu (jei ne blogiau). Vidiniai stimulai - ir su tuo, regis, sutinka visi autoritetai - yra atsitiktiniai, nepatikimi, reikalaujantys skubios kontrolės. Iš pradžių šią kontrolę turi įgyvendinti suaugusieji, bet jeigu aš būčiau teisingas žmogus (štai ir vėl), aš palaipsniui galėčiau ir pats vykdyti prižiūrėtojo funkcijas, tarsi gimdytojas, mokytojas arba policininkas stovėtų šalia (o taip ir yra), mano galvoje.
Taigi dabar, kai pabandžiau įsiklausyti į save, tiek daug stočių siunčia signalus vienu metu, jog sunku atskirti savo paties balsą.
Aš netgi nebūčiau žinojęs, jog turiu šį balsą, jeigu tūkstančiai valandų, kurias paskyriau savo pacientams išklausyti, nebūtų man akivaizdžiai parodę, jog jis egzistuoja kiekviename iš mūsų, ir mūsų uždavinys - susigrąžinti šią įgimtą teisę į vidinį balsą, kuris buvo dalinai arba visiškai nuslopintas. Šitaip aš priėjau prie įsitikinimo, kad ir pats turiu šį vidinį jausmą, man vadovaujantį mano paties vidinį žinojimą.
Viskas labai gerai, gali pasakyti skaitytojas, bet negi tie žmonės, kuriuos jūs vadinate savo mokytojais, nebuvo neurotikai, praradę sveiką pusiausvyrą?
Tik tas, kuriam ne viskas gerai, yra priverstas griebtis intensyviosios terapijos arba taip audringai reaguoja į tai, kas ten darosi, tiesa? Galų gale mes - dauguma mūsų - ne taip jau prisirišę prie savo daktaro, kad galvotume, jog visas pasaulis sugrius, jeigu liksime be jo, mes nelaužome baldų, nerėkiame, nedarome tų keistų dalykų, kuriuos daro tie žmonės. Kaip jūs galite tai, ką sužinojote iš jų, perkelti kitiems - sveikiems?
Tiesą sakant, tie žmonės nelabai skiriasi nuo mūsų, sveikųjų. Be abejo, draugai ir giminės kartais žinodavo apie jų nelaimės ir depresijų periodus, bet kaip iki, taip ir po terapijos daugumą jų nebuvo kokie nors keisti. Nė vienas iš mūsų nėra visiškai laisvas nuo stresų ir keistenybių.
Elgesys, kuris atrodo neįprastas, iš tiesų yra sąlygiškai atvira tos įtampos ir emocijų, kurias kiekvienas iš mūsų jaučia, tačiau dažniausiai užgniaužia, išraiška. Pasaulis būtų išmintingesnis ir saugesnis, jeigu kiekvienas žmogus rastų jų išraiškos būdą - nežalojantį nei savęs, nei kitų ir leidžiantį augti.
Bus daugiau
James F. T. Bugental (Džeimsas Biudžentalis), 1915 - 2008, pasaulinės psichologijos ir psichoterapijos legenda, filosofijos mokslų daktaras, Seibruko instituto profesorius, 50 metų vertėsi privačia psichoterapeuto praktika, dėstė Stenfordo universitete, rašė knygas, 1962 metais buvo išrinktas pirmuoju Amerikos humanistinės psichologijos asociacijos prezidentu ir ilgus metus jai vadovavo. Skaitė paskaitas daugiau nei 200 Amerikos ir Europos universitetų, dirbo konsultantu, dėstė ir rašė apie egzistencinę psichopterapiją. Mirė sulaukęs 92 metų.
Veikalai: "The Search of Authenticity" (1965), "Psychotherapy and Process" (1978), The Art of the Psychotherapist" (1992), "Psychotherapy Isn't What You Think" (1999).
Parengė Vilma Skiotienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą