Ką atimame iš vaikų be saiko juos globodami?

Ką atimame iš vaikų be saiko juos globodami?

"Mano vaikas net į paskaitas pats neatsikelia, reikia prikelti", - tokie mamos pasiguodimai apie dvidešimtmetį gerokai perkopusį sūnų psichologams kelia nuostabą. Akivaizdu, sako specialistai, jog dabar raškome perdėto vaikų lepinimo vaisius. Tad kaip atskirti rūpinimąsi savo atžalomis nuo perlepinimo, kuris gali sužlugdyti vaiko gyvenimą?

Kad šiuolaikiniai tėvai rūpinimąsi savo vaiku neretai supranta iškreiptai, pastebi ir pedagogai.

Pavyzdžiui, mama rugsėjį ima atostogas, mat jos vaikas pradės lankyti pirmą klasę, ir pamokų metu yra pasiryžusi stovėti koridoriuje už durų. "O jei vaikui ko prireiks?

Pavyzdžiui, į tualetą reikės nuvesti", - prisimindama realų atvejį šypsenos neslepia pradinių klasių mokytoja.

Tai, kad dabar suaugusieji kiek perlenkia lazdą rūpindamiesi savo vaikais, byloja ir "Vakarų ekspreso" redakciją pasiekiantys skaitytojų laiškai.

Pavyzdžiui, atrodo, kad mokyklinio amžiaus vaikai nepajėgūs patys nueiti ir grįžti iš mokyklos, jei ji yra nors kiek toliau nuo namų.

"Tokių vaikų ateitis - liūdna.

Ugdomas ne savarankiškumas, atsakomybės jausmas, o tik bejėgiškumas", - šitaip situaciją vertina psichologė-psichoterapeutė Žanna Blaževičienė.

"Hipergloba atima iš vaiko galias", - antrina psichologė Dalia Bortnikienė.

Švedų psichiatras Davidas Eberhardas kerta dar negailestingiau - šiuolaikinis auklėjimas augina infantilių tironų kartą.

Pasak jo, dažnai šiuolaikiniai tėvai augina ne savo įpėdinius, bet monstrus, kurie savo gimdytojus galiausiai sukiš į senelių namus.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder