Kada tėvų principingumas nieko vertas

Kas gi būtų atsitikę, jeigu berniukas dar penketą minučių būtų pažaidęs kieme? Juk jeigu vaikas prašo leisti pabūti ilgiau - vadinasi, jam dabar gera, įdomu, smagu.

Archyvų nuotr.

Priverstas grįžti, jis eina namo verkdamas, pykdamas, kupinas neigiamų emocijų, kurios ištirpdė visas ką tik patirtas gerąsias.

Jeigu tai vyksta nuolat, vadinasi, grašio vertas tėvų principingumas įtvirtinamas vaiko valios sugniuždymo kaina, kitaip tariant - jo psichinės sveikatos sąskaita.

Beje, kažkodėl dažniausiai tėvai demonstruoja savo principingumą smulkmenose, o esminių taisyklių laužymui būna lojalūs. Tų esminių taisyklių, įsakymų, griežtų draudimų, tabu ne tiek ir daug: dešimt. Dėl jų nesiderama.

Pavyzdžiui, kaip paaiškinti vaikui, kodėl negalima vogti? Vaikas neturi nė cento, o suaugusieji prisikišę pilną piniginę! Kas čia tokio, jei šiek tiek paims - tik truputį, ledams.

Pabandykite jam išaiškinti, ir jūs anksčiau ar vėliau nekantriai nukirsite: negalima, nes negalima!

Nuostabus dalykas - vaikas tai puikiai supranta!

Kalbant apie visa kita, kuo mažiau kategoriškumo - tuo geriau. Vakar dukra atsigulė anksti, o šiandien labai norėtų pažiūrėti įdomų filmą? Tegu atsiguls kiek vėliau.

Sūnus paprašė nupirkti šokoladuką, o jūs atsakėte "ne!", nors turėjote tam pinigų?

Nesigėdykite, paėjėję dešimt žingsnių, grįžti atgal ir nupirkti jam tą nelaimingą šokoladuką. Būkite ramūs, jūsų autoritetas dėl to tikrai nenukentės...

Gyvenime ir taip daug situacijų, kai mes sakome vaikams "ne", iš tikrųjų negalėdami patenkinti jų prašymų.

Be to, smulkūs draudimai devalvuoja pagrindinius, kuriuos ką tik minėjome.

Ir dar. Smulkiais draudimais jūs nevalingai provokuojate negerus vaiko poelgius. To šokoladuko, kurio nenupirkote, vaikui taip norisi, kad jis neatlaikys pagundos ir nugvelbs iš jūsų pinigų.

Jam taip norisi kartais pailsėti nuo mokyklos, kad jeigu jūs neleisite dienelę praleisti namuose, jis ims simuliuoti ligą arba, neduok dieve, iš tikrųjų susirgs.

O dėl režimo... Ar daug suaugusiųjų griežtai laikosi disciplinos? Ar valgote, kai išalkstate, ar tik tam skirtą valandą? O miegoti tikriausiai einate tuomet, kai pavargstate?..

Griežtas režimas šiaip jau reikalingas nebent kareivinėse, kur pavaldinių daugiau negu viršininkų ir vieniems reikia suvaldyti kitus.

Mokykime kompromisų

Labai svarbu, kad kompromisas būtų abipusis. Šitaip vaikui jūs skiepysite teisingo bendravimo stereotipus. Jis įpras ne paklusti arba priešintis, o tartis. Juk visas mūsų gyvenimas susideda iš kompromisų.

Dažna mama skundžiasi, kad ikimokyklinukas reikalauja nuolatinio dėmesio ir ji daugiau nieko negali daryti, tik užsiimti su vaiku.

Pabandykite susitarti. Jūs triūsite virtuvėje, o vaikas sėdės čia pat prie stalo ir pieš. Jeigu jis norės, kad pažiūrėtumėte į jo piešinį, neskubėkite viską mesti ir pulti prie mažojo - paprašykite šiek tiek palaukti.

Tik tokiu atveju laiką, kurį vaikas turi pakentėti, reikia apibrėžti: "štai išplausiu indus ir prieisiu". Toks bendravimas taip pat moko vaikus kompromisų.

Labai svarbu laikytis abipusių kompromisų sistemos, kai vaiką tenka nubausti. Čia principingumas mažiausiai reikalingas.

Keturmetis nenori pasidalyti šokoloduko su sesute.

Jis reikalauja, kad visas skanėstas būtų skirtas tik jam. Verkia, šaukia, trypia kojomis. Viena mama šioje situacijoje įtikinės sesutę nusileisti broliukui, kita - pasipiktinusi mažojo kaprizais, atvirkščiai - sakys, suvalgyk viską pati.

Pirmuoju atveju jūs paskatintumėte berniuko šykštumą ir egoizmą, antruoju - žiauriai jį traumuotumėte. Teisingiausia tokiu atveju būtų pasakyti: "Nemoki dalintis - nieko negausi".

Kai po keleto minučių, nudžiūvus ašaroms, mažylis prie jūsų prieis, padėkite jam: "Daugiau nebebūsi toks šykštus?

Žinau, kad nebebūsi: tu gi geras. Tau paprasčiausiai kažkas pasidarė. Reiktų nueiti ir atsiprašyti sesės".

Bet tam mažylis tikriausiai nepasiruošęs. Daugumai vaikų apskritai labai sunku garsiai atsiprašyti. Ir nereikia versti šito daryti.

Verčiau ir vėl padarykite nuolaidą: "Na, gerai. Kartu atsiprašykime. Sese, tavo broliui gėda, jis atsiprašo tavęs ir atiduoda tavo šokoladuko dalį."

Šitaip sakydama ištieskite jiems po pusę šokoladuko.

Jeigu berniukas dabar jau be triukšmo ima savąją dalį, įtraukite į "auklėjamąjį procesą" dukrą.

"Kadangi tavo broliukas toks šaunuolis, būk gera, duok jam dar mažytį gabalėlį". O kai sugrįš iš darbo tėtis, papasakokite jam apie negirdėtą sūnaus dosnumą, apie tai, kokį žygdarbį jis šiandien padarė pasidalindamas šokoladuku.

Nepykite ant vaikų rimtai

Piktas veidas - tai kaukė, pabrėžianti jūsų emocijas.

Ji naudinga tuo, kad vaikai, ypač maži, labiau reaguoja į veido išraišką nei į žodžius.

Tačiau, parodant nepasitenkinimą, neverta rimtai supykti ant vaiko. Todėl, kad jis nėra jums lygus ir niekada nebus.

Tėvai dažnai reaguoja į penkiamečio poelgį kaip į suaugusiojo; motina verkia, tėvas rūstauja.

Per 10-15 metų jie sukaupia tokį nuoskaudų ir pretenzijų kraitį, kad vaikas tampa amžinu tėvų skolininku.

Tartum gyvenimą jam būtų ne padovanoję, o išdavę kreditan, su nemenkomis palūkanomis...

Archyvų nuotr.

Parengta pagal užsienio spaudą

Sidebar placeholder