Į kokius vaiko emocijų ir elgesio pokyčius tėvams derėtų atkreipti dėmesį prieš nusprendžiant kreiptis pas psichologą?
Laiminga vaikystė - be sunkumų?
Būtų puiku, jei šviesių vaikystės dienų netemdytų joks rūpesčių šešėlis. Tačiau, kaip jau žinome iš asmeninės ar savo vaikų patirties, augimo procesas neatsiejamas nuo tokių iš esmės priešingų dalykų kaip laimėjimas ir nesėkmė, malonumas ir skausmas, konfliktas ir jo sprendimas. Tad kiek tik mėgintumėme savo vaiką apsaugoti nuo bet kokio nusivylimo, jis vis tiek turės išgyventi ir sunkesnius laikotarpius. Be to, šie neišvengiami išbandymai yra būtini ir svarbūs brendimui.
Ožiavimasis, naktiniai košmarai, iracionalios baimės, peštynės su broliu ar sese, maištavimas prieš tėvus bei kitokios netinkamo vaiko elgesio apraiškos gali ženklinti normalaus vystymosi etapus. Šios problemos paprastai būna trumpalaikės ir išsisprendžia tarsi savaime, kai vaikas išauga kritinį amžių arba tėvai jam suteikia savalaikę paramą.
Vis dėlto kai kurios vaiko emocijų ir elgesio problemos su laiku neišnyksta, tuomet jų sukelti rūpesčiai prislegia tiek tėvus, tiek pačius vaikus. Tai gali būti rimtesnių sutrikimų požymis.
Svarbus amžius
Tėvų ir su vaikais dirbančių specialistų patyrimas liudija, kad beveik visi vaikai susiduria su tam tikram amžiaus tarpsniui būdingais elgesio ar emociniais sunkumais.
Tarkime, dvimečio ašaros, kai jis kuriam laikui turi atsiskirti nuo savo tėvų, traktuojamos kaip visiškai normali reakcija į iššūkį pamatiniam saugumui. Tačiau jei panašioje situacijoje verkšlens septynmetis, tai nebus laikoma normaliu elgesiu.
Kitas pavyzdys. Keturmečiams gana būdinga įsivelti į peštynes, kai jie žaidžia su kitais vaikais. Tačiau jei dvylikametis neturi nė vieno draugo, nes nuolat susikivirčija su žaidimo partneriais, verta susirūpinti jo bendravimo įgūdžių kokybe.
Sunkumų trukmė
Jeigu vaiko problema užsitęsė santykinai ilgą laiką, ir nei pats vaikas, nei jo tėvai nesugebėjo pašalinti ar sušvelninti jos pasekmių, reikėtų susirūpinti daug rimčiau nei tuomet, kai sunkumai ką tik atsirado.
Pavyzdžiui, jeigu anksčiau gerai mokęsis paauglys pirmoje gimnazijos klasėje gauna prastesnius pažymius nei įprasta, galima manyti, kad jis paprasčiausiai dar neprisitaikė prie naujos situacijos. Tačiau jeigu tas pats gimnazistas ir baigiantis mokslo metams į namus parneša vien tik blogus įvertinimus, vertėtų rimčiau pasidomėti, ar jis neturi daug didesnių bėdų.
Panašiai per daug neimsite į galvą, jei paauglys kelias dienas vaikšto be nuotaikos. Tačiau tėvų susirūpinimas turėtų iš karto išaugti, jei vaiko depresiškumas užsitęsė ilgesnį laiką.
Viena svarbi išimtis. Jei vaiko elgesys drastiškai skiriasi nuo "normalaus" (t. y. jam iki tol būdingo) elgesio, tai turėtų įspėti apie daug rimtesnės problemos tikimybę.
Sutrikimų prigimtis
Kai kurios vaikų problemos dėl jų pobūdžio kelia mažesnį susirūpinimą nei kitos, netgi jei jos trunka ilgą laiką. Tarkime, nagų kramtymas ar nykščio čiulpimas retai tampa tuo akstinu, dėl kurio tėvai ieškotų pagalbos už šeimos ribų, nebent būtų jaučiama, kad už tokio elgesio slypi kažkas daugiau.
Svarbu ieškoti pagalbos dėl tų sunkumų, kurie akivaizdžiai sutrikdo vaiko kasdieninę veiklą. Tarkime, išreikštas vaiko elgesys ar įprotis, kuris užgožia jo gebėjimą žaisti bei įveikti gyvenimo iššūkius, turėtų būti vertinamas labai rimtai.
Dažnai problemiškas vaiko elgesys neigiamai paveikia ir kitus šeimos narius. Kai tėvai pripažįsta, kad vaiko sunkumai išprovokuoja ir jų pykčio ar bejėgiškumo reakcijas, arba kai tos problemos sukelia nuolatinius ginčus tarp pačių sutuoktinių, verta ieškoti profesionalios pagalbos.
Bet kokia problema taip pat turėtų būti vertinama vaikui svarbių gyvenimo įvykių kontekste. Tėvams reikėtų prisiminti, kad taip vadinami "normalūs" vaikai taip pat gali demonstruoti susirūpinimą keliantį elgesį, ypač tuomet, kai patys patiria stresą arba reaguoja į įtampą keliančius įvykius.
Pavyzdžiui, neturėtume labai nustebti, jei penkiametis vėl pradeda šlapintis į lovą po persikraustymo į naują vietą arba gimus sesutei ar broliukui. Tačiau lygiai toks pat elgesys turėtų sukelti daug daugiau susirūpinimo, jei jis atsiranda be jokios akivaizdžios priežasties.
Vaikystės sunkumai
Pirmaisiais savo gyvenimo metais kūdikiai auga ir keičiasi taip greitai, kad "normalios" raidos etalonas labai priklauso nuo konkretaus vaiko. Tad tėvai neturėtų per daug nerimauti, jei jų kūdikis dar nedaro to, ką jau pasiekė kiti to paties amžiaus mažyliai. Tačiau dėl šių požymių tikrai vertėtų pasitarti su specialistu:
* kūdikis nėra smalsus, nesidomi aplinka, pasižymi per dideliu pasyvumu;
* kūdikis nereaguoja į tėvus ar kitus žmones;
* nuolat stebimi ryškūs sunkumai, susiję su kūdikio maitinimu ar miegojimu.
6-12 metų vaikas domisi veikla, kurią gali atlikti vienas arba grupėje. Ir ne tiek svarbu, ar jo interesai yra gana tipiški, kaip berniukams krepšinis ar mergaitėms šokinėjimas per virvutę, ar šiek tiek neįprasti, kaip važinėjimasis riedlente. Svarbiausia, kad vaikas atrastų jį tenkinančius socialiai priimtinus saviraiškos būdus.
Taip pat reikia tikėtis, kad tokio amžiaus vaikas gerai jausis mokykloje, nors kartais išgirsime sakant, kad jam ten nepatinka.
Tėvų susirūpinimą turėtų kelti, jei 6-12 metų vaikui būdinga:
* hiperaktyvumas, negalėjimas nusėdėti vienoje vietoje;
* depresiškumo ar nelaimingumo jausmas didžiąją laiko dalį, nuolatinis nuobodžiavimas namuose ar mokykloje;
* prasti socialiniai įgūdžiai, nesugebėjimas sutarti su draugais, panika atsidūrus grupėje;
* atsitraukimas nuo žmonių ir aktyvios veiklos, draugų neturėjimas;
* per didelis prisirišimas prie tėvų;
* žemi mokymosi rezultatai ar nesugebėjimas dirbti klasėje nepaisant gerų gebėjimų.
Paauglystės bėdos
Daugumai berniukų ir mergaičių paauglystė prasideda lytiniu brendimu 10-14 gyvenimo metais ir tęsiasi iki pilnametystės ar net ilgiau (priklausomai nuo suaugusiojo statusui taikomų kriterijų). Paauglys ima koncentruotis į savo vidinį pasaulį, dažnai šiuo laikotarpiu susidurdamas su tiek sau, tiek tėvams nelengvais iššūkiais.
Specialistų pagalbos patartina ieškoti, jei paaugliui būdinga:
* depresija;
* per didelis mieguistumas ar negalėjimas užmigti ilgą laiką;
* socialinis atsitraukimas ar izoliacija;
* neįprasto elgesio apraiškos, esminiai asmenybės pokyčiai;
* mokymosi veiklos sutrikimai;
* nesugebėjimas užmegzti socialinius santykius ir juos palaikyti;
* hiperaktyvumas ar pasyvumas (arba blaškymasis tarp šių kraštutinumų);
* nesugebėjimas susikaupti ar išspręsti nedidelių problemų;
* nuolat išgyvenamas menkavertiškumo, bejėgiškumo jausmas;
* įsitraukimas į sektas, okultines praktikas;
* neveiklumas, pasitraukimas iš aktyvaus gyvenimo;
* asmeninės higienos apleidimas ar visiškas ignoravimas;
* pabėgimas iš namų, dažnas keliavimas be jokio tikslo;
* keistas elgesys (neadekvatus juokas,strikinėjimas, suplyšusių drabužių dėvėjimas, itin ryškus makiažas).
Nesigėdyti ieškoti pagalbos
Dauguma tėvų jaučia kaltę dėl vaiko išgyvenamų elgesio ir emocijų sunkumų, todėl gėdijasi ieškoti psichologo pagalbos. Tokiais atvejais svarstoma: "Ką aš kaip motina ar tėvas padariau blogai?" Kai kurie tėvai įsivelia į tarpusavio kaltinimus manydami, kad vaiko problemas lėmė tai, ką padarė ar ko per apsileidimą neatliko kaltinama pusė.
Kaltės jausmo išgyvenimas ar kito kaltės ieškojimas yra gana įprasta reakcija panašiose situacijose, bet toks elgesys retai veda į kokį nors konstruktyvų veiksmą.
Tad tėvai nėra teisūs kaltindami save ir vienas kitą dėl vaiko problemų. Emocijų ir elgesio sutrikimai kyla dėl daugybės priežasčių bei aplinkybių, kurios menkai arba visiškai nepavaldžios tėvų kontrolei. Pavyzdžiui, paveldėtas vaiko temperamentas ar paauglio reakcija į tokį sukrečiantį įvykį kaip artimo žmogaus netektis.
Tėvai neturi absoliučios galios susargdinti savo vaiką, taip pat kaip jiems neįmanoma iš mažojo sąmoningai "nulipdyti" būsimą gydytoją ar kosmonautą. Tačiau tėvai turėtų jausti atsakomybę ir nebijoti ieškoti pagalbos, jei tik kyla įtarimų, kad vaiko raida yra sutrikusi bei viršija šeimos galimybes susitvarkyti su atsiradusiais sunkumais.
Tėvų klausimams: [email protected]
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą