Paauglys nutraukti konfliktuojančius tėvų santykius, deja, nepajėgus. Nenoriu meluoti sakydama, kad jūs galite čia daug nuveikti. Jeigu tėvai pykstasi - tai jau jų asmeninės problemos, kurios neatsirado per vieną dieną.
Jūsų tėvų santykiai formavosi ilgą laiką, ir susikaupusios nuoskaudos, priekaištai vienas kitam žinomi tik jiems vieniems.
Vaikai, be abejo, sunkiai ir skaudžiai išgyvena šią nesantaiką, audringus barnius, tačiau jūs matote tik tai, kas paviršiuje. Kas jums atrodo smulkmena, - tėvams gali būti visai ne smulkmena. Gali būti, kad už tų "smulkmenų" slypi daug sunkių jausmų: pykčio, nepasitenkinimo, nusivylimo sutuoktiniu.
Paauglys nepajėgus matyti, kas slypi už vis dažnėjančių tėvų barnių, ir dėl patirties stokos, ir dėl to, kad ne viską žino apie savo tėvus. Tad nei naujas būstas, nei meilužių neturėjimas, deja, negali būti gerų tarpusavio santykių garantija.
Jei tėvų konfliktai padažnėjo ir jūs dėl to kenčiate, vienintelė reali pagalba - tai pagalba sau.
Parodykite tėvams, kad jūs kenčiate dėl jų konfliktų. Galite pasakyti, kad juos mylite ir norite, jog savo problemas jie vienaip ar kitaip išspręstų, nes namai jums jau tapo nemieli.
Jei tėvai dar neapakę nuo barnių taip, kad nematytų, kaip kenčiate, - tikiu, kad jus išgirs ir ką nors nuspręs.
Jeigu neapykantos sūkurys įtraukė juos galutinai, - gali jūsų ir neišgirsti. Dar blogiau - jūsų pastangos juos sutaikyti ar apraminti gali išprovokuoti jų priešiškumą jums ir reikalavimą nesikišti "kur nedera".
Kaip padėti sau?
Užsiimkite savo mėgstama veikla. Bendraukite su bendraamžiais. Neužsidarykite savyje, pasikalbėkite su suaugusiu žmogumi, kuriuo pasitikite: tai gali būti giminaitis arba psichologas, kuris padėtų suprasti, kad nesate kaltas dėl tėvų nesantaikos.
Tėvams
Tėvai, o ne vaikai turėtų rūpintis atmosfera namuose ir ieškoti būdų, kad augantys šeimoje vaikai nekentėtų. Antraip vaikai nenorės būti namie, stengsis iš jų kuo dažniau dingti ir daugiausiai laiko praleisti su draugais. Tokiais atvejais išnyksta poreikis atsirinkti bendraamžius - jie plakasi prie bet ko, kad tik nebūtų namie. Šitaip gali įsitraukti ir ne į pačias geriausias kompanijas. Kai kurie netgi pradeda bėgti iš namų, protestuodami prieš tai, kas juos skaudina, prieš savo bejėgiškumą, - bando žudytis.
Didžiausia bėda - kad vaikai asmeniškai priima tėvų konfliktus ir mano, kad tai jie yra tikrieji tų konfliktų kaltininkai.
Rašyti komentarą