Padrąsinimą galime išreikšti tokiomis frazėmis (pagal Wirth N.D. 1997):
"Tu tai darai gerai..."
Parodykime vaikui jo naudingą įnašą. Padrąsinkime tada, kai jis to nelaukia, neprašo.
"Tu šaunus, bet man nepatinka tai, ką tu darai..."
Svarbu atskirti vaiką ir jo poelgius. Vaikas turi būti asmeniškai priimtas ir tada, kai suklysta ar blogai pasielgia.
"Tu man gali padėti tuo, kad... "
Suteikime vaikui konkrečią progą pasijusti padedančiu, reikalingu.
"Pabandykime tai kartu..."
Tikėkime, kad vaikas gali ką nors gerai padaryti. Kai vaikų nevaržo baimė, jie nustoja daryti klaidas.
"Tu suklydai. Ko gali iš to pasimokyti?"
Niekas negali grąžinti to, kas įvyko, bet galima atsižvelgti į ateitį. Vaikai gali daug klysti, jie mokysis darydami klaidas.
"Nepasiduok, pabandyk dar kartą".
Jei bandymas nesėkmingas, svarbu išsaugoti drąsą bandyti.
"Aš manau (įsitikinęs, esu tikras), kad tu tai padarysi (susidorosi, įveiksi, išmoksi)."
Mūsų lūkesčiai turi atitikti vaiko gabumus, subrendimą. Išreiškime savo pasitikėjimą, kad vaikas savarankiškai gali spręsti savo problemas, kai turi tam progą.
Kartais vien tikėjimo vaiku, padrąsinimo neužtenka. Palaikymas iš tėvų, senelių, mokytojų pasireiškia konkrečia pagalba, padedant vaikui spręsti problemą.
Formuokime savo ir vaikų nuostatą, kad turėti problemų ir jas spręsti - yra normalu. Spendžiant problemas, svarbu būti atviram, ieškoti dialogo su kitais žmonėmis.
Konsultuokimės su vaiką ugdančiais, mokančiais pedagogais, ugdymo įstaigose dirbančiais psichologais, socialiniais darbuotojais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą