Konsultacijų metu vaikai išreiškia savo abejones dėl to, ar iš tikrųjų yra nuoširdžiai ir nesąlygiškai mylimi savo tėčio ir mamos.
Teko konsultuoti 11 metų berniuką, kurį dėl egesio problemų atvedė mama. Kalbėdama su vaiku, išsiaiškinau, kad jis labai ilgisi savo mamos, kuri daug dirba. Kai mama nedirba - tvarkosi namie, ilsisi. Berniukas jaučiasi vienišas ir apleistas. Daug laiko praleisdamas su močiute bei mažesniąja sesute tapo užsidaręs, piktas, irzlus. Savo susikaupusį pyktį išliedavo ant sesers, net ant mamos, elgdamasis su ja nepagarbiai.
Į klausimą "Ko labiausiai norėtum?" berniukas atsakė: "... mamos meilės... kad ji nešauktų ant manęs... dažniau su manimi pasikalbėtų nepamokslaudama... pasistengtų mane suprasti ir išklausytų..."
Į kitą konsultaciją jis atsinešė knygą, skirtą skaityti tėvams apie vaikų auklėjimą. Berniukas ją buvo perskaitęs šimtus kartų, net parodė labiausiai jam įstrigusias vietas - jos buvo pabrauktos, išryškintos.
Tai gana paprastos mintys apie tai, kaip išreikšti meilę vaikui, bet šiam berniukui jos buvo tarsi įrodymas, kad jis - normalus. Jam tiesiog labai trūksta mamos, kurią visa širdimi myli.
Tokių ir panašių situacijų psichologų praktikoje - daug.
Vaikai nori būti svarbūs savo tėvams. Kad tėvai juos mylėtų ne tik žodžiais, bet ir veiksmais.
Niekas nesiginčija - disciplina svarbi. Ji reikalinga ir net būtina kaip vienas iš nepakeičiamų vaiko elgesio reguliavimo būdų. Tačiau drausmindami vaiką nepamirškime parodyti ir savo meilės kuo švelnesniais bei priimtinais būdais. Vaikas labiau linkęs paklusti bei vykdyti suaugusiųjų nurodymus, kai jaučiasi mylimas.
Kaipgi perteikti meilę?
Paprastais, gana prieinamais, natūraliais būdais:
akių kontaktu,
fiziniu kontaktu,
sutelktu dėmesiu.
Žiūrėkite į akis
Tai efektyviausia priemonė perteikti savo vaikui meilę. Jūs geranoriškai žiūrite vaikui į akis, o vaikas žiūri į jus. Atrodo, viskas paprasta, bet iš tikrųjų tai retai naudojamas bendravimo būdas. Mes jo dažniausiai griebiamės, kai norime sudrausminti savo vaiką. Be abejo, tuomet žvilgsniai siunčiami pilni pykčio, nepasitenkinimo ir nusivylimo...
Kol vaikas mažas - jis paklūsta mums iš baimės, bet kai paaugs, jo baimę neišvengiamai pakeis pyktis mums, susvetimėjimas ir depresija.
Kai dovanojame vaikui mylinčius, teigiamus žvilgsnius, tokiu būdu išreikšdami savo meilę, jis pasisotina mūsų meile, susilpniname jo vidines baimes bei įtampą, sustipriname vidinio saugumo jausmą.
Mūsų meilė neturi priklausyti nuo to, ar mes patenkinti vaiku, ar ne. Būtina nuosekliai rodyti savo meilę, be perstojo, nepaisant situacijos. Susidoroti su blogu elgesiu galime ir kitais būdais, kurie neturi trukdyti meilės išraiškai.
Apkabinkite
Tai taip pat svarbus meilės vaikui išraiškos būdas. Tai bet koks normalus fizinis kontaktas, teigiamai veikiantis vaiko emocinę būseną, stiprinantis jo saugumo jausmą bei tarpusavio santykius: bučinukai, apkabinimai, pažaidimai, pamylavimai, pakutenimai, nugarytės ar pilviuko masažiukai ir kiti galimi bei įmanomi fizinio kontakto variantai. Aišku, tai jokiu būdu neturi turėti ar įgauti seksualinio aspekto.
Be abejo, ankstyvajame amžiuje naudojamas fizinis kontaktas skiriasi nuo fizinio kontakto paauglystės periodu. Kai vaikas paauga, jam reikia mažiau tokių fizinių glamonių, kaip apkabinimai ir bučiniai, bet pats fizinio kontakto poreikis nemažėja. Jis ir toliau išlieka svarbus tiek mergaitėms, tiek berniukams.
Paaugus jiems reikšmingas tampa "paaugliško tipo" fizinis kontaktas: linksma kova, pasibaksnojimai, patapšnojimas per petį, "duok penkis", pliaukštelėjimas delnais, plaukų pataršymas, apkabinimas per pečius ir kiti padrąsinantys, palaikantys veiksmai.
Ypač tai tampa svarbu, kai vaikas patiria emocinę ar fizinę traumą, kai yra pavargęs ar blogai jaučiasi, kai pagaliau užplūsta niūrios slegiančios mintys bei paaugliški išgyvenimai.
Mes privalome perduoti meilę savo vaikams prieš imdamiesi kitų pareigų: mokyti, vadovauti, duoti sektiną pavyzdį arba bausti.
Kurioje eilutėje įrašėte vaikus?
Sutelktas dėmesys - tai kartu su vaiku leidžiamas laikas, buvimas su juo "čia ir dabar": dviese ir be pašalinių trukdžių.
Tai leidžia vaikui pajusti, kad jis tėvams - pats svarbiausias žmogutis pasaulyje, o tai gali pavykti padaryti tik skiriant vaikui laiko akis į akį.
Laikas - pats vertingiausias mūsų turtas. Visi mes turime tik dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę, - nei daugiau, nei mažiau.
Beveik neįmanoma įvykdyti visų savo pareigų tobulai, kad ir kaip norėtume. Ką daryti?
Turime nusistatyti prioritetus, tikslus ir savo laiką susiplanuoti taip, kad juos įvykdytume. Mes turime kontroliuoti savo laiką tam, kad pasirūpintume iš tikro aktualiais ir svarbiais dalykais.
Kam jūs teikiate pirmenybę savo gyvenime? Kurioje prioritetų eilutėje jums yra vaikai? Antroje? Trečioje? Ketvirtoje? Jūs turite tai nuspręsti. Priešingu atveju vaikai gali atsidurti nuošalyje ir kentėti dėl to, kad yra nevertinami.
Vienintelis vertingas turtas gyvenime - tave mylintys žmonės, kurie gali būti abejingi viskam, bet tik ne tam, kaip tu jautiesi.
Kaip mašinai reikia benzino ir tepalo, kad važiuotų, krosniai - kuro, kad šildytų, o jūsų kūnui - sveiko maisto, kad jis gerai funkcionuotų, taip ir jūsų vaikui reikia visų šių aptartų meilės išraiškos formų, kad galėtų augti normali ir sveika asmenybė.
Vilma Mažeikienė, psichologė psichoterapeutė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą