Jie pakvietė eksperimente dalyvauti studentus ir juos vertė kišti rankas į ledinį vandenį. Iš pradžių jiems buvo leista tai darant keiktis, o paskui jie buvo prašomi nemalonius pojūčius ištverti "kultūringai". Paaiškėjo, kad pirmuoju atveju studentai šaltame vandenyje ištverdavo gerokai ilgiau. Keiksmai keturis kartus (!) padidindavo eksperimento dalyvių pakantumą skausmui.
Mokslininkai mano, kad keikiantis suaktyvėja smegenų zonos, atsakingos už emocijas. Štai kodėl, pataikęs plaktuku per pirštą, niekas nepasakys: "Kaip skauda!" - geriau kaip reikiant nusikeikti. Tačiau mokslininkai įspėja: keiksmai padeda, jeigu žmogus keikiasi labai retai, išskirtinėse situacijose. Jeigu keiksimės šiaip sau, norėdami "sujungti sakinio žodžius", jų stebuklingas poveikis dings. Kad plūstis ne tik naudinga, bet ir kenksminga, patvirtinama ir kitais eksperimentais. O kai kurie mokslininkai net mano, kad keikimasis sukelia mutacijas. Juk keiksmai - tai rinkinys garsų, kurie yra elektromagnetiniai virpesiai, galintys keisti DNR struktūrą. Žinoma, dėl to galima ginčytis, bet tai, kad streso metu, ekstremaliose situacijose, norint greičiau reaguoti, emocionali, ekspresyvi leksika yra būtina - faktas. Tokiomis valandėlėmis keiksmai - tikrai vienintelis būdas informaciją perduoti greitai ir suprantamai. Pavyzdžiui, po lėktuvų katastrofų iššifruojant juodąsias dėžes dažnai girdėti, kad lakūnai vartoja nenorminę leksiką - nieko keista, juk jie atsiduria ekstremalioje situacijoje.
Deja, nepadorūs žodžiai pamažu praranda ekspresyvumą, emocionalumą, vadinasi, ir veiksmingumą. Šiandien gatvėje taip garsiai "šnekučiuojasi" neretai net jaunos merginos. O koks galutinis rezultatas? Kalbos suprastėjimas ir primityvėjimas, visuotinis chamiškumas. Žmogus nebesugeba rasti žodžių tikrai jam svarbiems jausmams išreikšti. O jeigu keiksimės nuolatos, ypatingoje situacijoje išteklių organizmas jau nebeturės.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą