Ko reikia, kad žmogų lydėtų sėkmė?

Kalbant paprastai, sėkmė lydi tik tuos, kurie daro daugiau, nei numatyta instrukcijose. Tuos, kurie nelaukia, kol bus pasakyta "iš viršaus", ką reikia daryti. Tuos, kurie mato savo darbo prasmę ir tikslą. Žmonės apie tokius sako: "Ant jų visi joja". Tai nesąmonė. Pastangos anksčiau ar vėliau bus pastebėtos. Iš širdies dirbantis žmogus įgauna neįkainojamos patirties, o visi kiti taip ir lieka amatininkais. Aš šia prasme skirstau žmones į amatininkus ir specialistus.

Kuo jie skiriasi?

Specialistas (profesionalas) gyvenimą mato per savo profesijos prizmę. Jis turi puikią profesinę intuiciją, intelektą, o gal ir mistinį sugebėjimą matyti situaciją. Tačiau jis gali neturėti pragmatiškos patirties.

Specialistas - tai žmogus, matantis tikslą, jo paveikslą. Jis turi šį vaizdą savo sąmonėje, ir sąmoningai verčia žmones eiti tikslo link. Jis - savo organizacijos prasmės saugotojas. Kodėl apie tokį sakome: "jis turi charizmą"? Todėl, kad jis moka įtikinti kitus žmones, ir jo sistema veikia.

O kas atsitinka, jeigu toks žmogus pasitraukia?

Vakarai sugalvojo neblogą dalyką: vadybą ir korporacijos kultūrą. Pagrindinė oraganizacijos idėja gali būti perkelta į korporacijos kultūrą. Jeigu ji sukurta, tai viskas gyvuos ir toliau. Organizacija tampa gyva esybe ir ima daryti įtaką žmonėms. Šiai kultūrai neimlūs žmonės nepritampa. Ji traukia tik tokius, kurie jaučia savo esmę toje organizacijoje.

Organizacijos kultūra užrašyta popieriuje, patvirtinta pareigybinėse instrukcijose: kaip informacija pateikiama, kam ji perduodama... Kita vertus, tai daugybė banalių ritualų, pavyzdžiui, bendravimo su klientu ritualas: kaip mes pasitinkame klientą, kokia veido išraiška, kaip nuoširdžiai visa tai darome. "Mes mylime jus ne dėl pinigų. Mylime ir tarnaujame jums dėl to, kad jūs apdovanojote mus dėmesiu, dėl to, kad Likimas ar Aukščiausiasis atvedė jus pas mus, ir todėl mes neturime teisės jums netarnauti". Tai - organizacijos pikas.

Tam tikri elgesio stereotipai turi tiesiog įsiskverbti į žmones, kurie ten dirba. Tada ir pašalinis žmogus ims keistis. Ši energija ims veikti jo kūną, elgesį ir mąstymą.

Kokios sąlygos lemia įmonės sėkmę?

Vadovas. Jis yra įstaigos prasmės saugotojas. Jo užduotis - psichologiniu atžvilgiu turėti aiškų tikslą, įstaigos perspektyvą ir jos įgyvendinimo būdus.

Jei vadovas apie tai galvoja, to siekia, tai visa kita vyksta taip, kaip jis nori. Jis, aišku, ne tik sėdi ir medituoja, bet apmąstydamas ir konsultuodamasis imasi konkrečių veiksmų. O jo vadovaujami darbuotojai ir įvykiai seka paskui jį.

Organizacijos sėkmę lemia vienas žmogus?

Jis pradeda. Paskui jam reikia žmonių, kurie padėtų. Jų tikslai ir uždaviniai skirtingi, tačiau jie organizaciją kuria kaip visumą.

Kiekviename kolektyve turi būti Siela. Patyrę, išmintingi vadovai brangina žmones, kurie yra kolektyvo Siela. Šie žmonės, paviršutiniško vienadienio verslo požiūriu, gali pasirodyti nereikalingi (tiek vyrai, tiek moterys), jie gali eiti ne pačias svarbiausias pareigas, tačiau jie yra organizacijos širdis, išmintis. Jie moka išklausyti, suprasti ir padrąsinti žmogų. Jų nedaug, bet be jų neįmanoma.

O kas daro sėkmingą atskirą žmogų?

Ėjimas savo vidinio tikslo link. Jeigu, žinoma, jis girdi save, savo vidinę esmę. Dauguma žmonių jos negirdi. Tada orientyras gali būti žmogaus vidinis poreikis daryti tai, ką daro. Interesas - tai vidinis energijos judėjimas. Žmogui įdomu ką nors daryti, kai yra energetinis rezonansas to, ką jis daro. Šis interesas gali būti labai netikėtas, tačiau verta jo paklausyti.

Sėkmės negalima matuoti vien pinigais?

Kas kokiam dievui meldžiasi. Jei žmogus meldžiasi pinigams, - jam įdomu uždirbti pinigus. Tačiau, mano nuomone, viskas yra kiek kitaip. Aš dirbu konsultacijų organizacijoje, todėl esu bendravęs su daugybe turtingų žmonių. Dauguma jų pinigų nelaiko savo didžiausiu pasiekimu, nors kai kurie ir bijosi likti be jų. Turtingi žmonės vertina kitus žmones, jų pranašumus, jų sektinas savybes. Kol šito nėra, žmogus skendi savo pavyde.

Kaip prasimušti paprastam mirtingajam?

Manau, kad kiekvienas visuomenės luomas sėkmę supranta skirtingai. Paimkime, pavyzdžiui, mokytojus. Jeigu žmogus savo pastangomis realizavo save tame darbe, tai jis supranta, kad tai geriausia, ką jis galėjo pasiekti. Save realizuojantis mokytojas supranta, kad jis gali veikti vaikų sąmonę, tačiau moka elgtis taip, kad netrukdytų kitiems gyventi savo gyvenimo. Jis niekam nepavydi. Jis turi tokias pat galimybes, kaip ir tas, kuris gyvena turtingųjų pasaulyje. Bet kurio luomo žmogus gali jausti saviraiškos pasitenkinimą.

Sėkmingas žmogus daro tai, kas jam įdomu, realizuoja savo norus ir nebūtinai - pinigų dėka?

Taip. Ir jeigu ko nors realizuoti nepavyksta, jis nepuola į neviltį. Jeigu jis turi aiškų tikslą, tai jis būtinai jį pasieks ir neperžengęs savo luomo ribų.

Ar yra Kelias, kuris veda į laimę?

Pirmuosius trisdešimt metų žmogus eina į išorės pasaulį. Pagrindinis jo devizas yra "tapti". Jis stengiasi, kaupia informaciją. Jam atrodo, kad gyvenimas - begalinis, kad jis viską gali. Prieš gyvenimo trisdešimtmetį jo organizmas ima strigti, regeneracijos procesas lėtėja. Žmogus pradeda jausti psichologines perkrovas. Iškyla klausimas: "O kam?" Tai pirmasis signalas, kad prasidėjo gyvybinių jėgų ekonomija. Žmogus pats dar to nesupranta, bet į viską pradeda žiūrėti kitaip.

Ateinantys dvidešimt metų - tai gyvenimo prasmės paieškos. O nuo 50-ies žmogus ima suprasti, kad viską, ką galėjo, jis jau padarė, ir dabar tereikia "būti". Kaip ankstyvojoje vaikystėje. Tada tu paprasčiausiai buvai ir sėmeisi patirties. Aš stebėjau žmones, kurie peržengė tą ribą. Jie supranta jaunimą, kuris galvoja, kad užsidirbs pinigų ir gyvens laimingai bei amžinai. Su metais ateina suvokimas, kad ne pinigai suteikia laimę, ir ne jų kiekis. O tai, kaip tu gyveni.

Gyvenime viskas sugrįžta. Jeigu darai ką nors neteisingai, tai būtinai sugrįš. Atpildas prasideda tą akimirką, kai padarai nesąžiningą žingsnį, ir gali tęstis keletą metų.

Sakykime, žmogus išmoko taktiškai ir mandagiai laipioti per kitų galvas. Iš pradžių jis abejoja, vėliau nuslopina sąžinės priekaištus, paskui nustoja girdėjęs sąžinės balsą ir plaukia džiaugdamasis savimi. Tačiau vieną gražią dieną jis perlipa "ne tą" ir sulaukia grąžos. Iki tol jis jau būna nuėjęs ilgą kelią - gal septynerių aštuonerių metų. Jam viskas sekėsi, krūvos pinigų... Ir per valandą viskas sugriūva.

Iš pat pradžių, kai tik jis padėjo koją ant šito tako, prasidėjo atgalinis laiko skaičiavimas.

Pagal užsienio spaudą