Kodėl taip elgiasi būtent Jūsų vaikas, nežinant konkrečios situacijos, aplinkybių, vaiko asmenybės ypatumų, atsakyti sunku.
Kalbant apskritai apie mažylio norą įkąsti, pirmiausiai tėveliams reikėtų suvokti svarbiausią dalyką: šis veiksmas slepia pyktį.
Pyktis - sunki emocija, kuri sukelia šeimos gyvenime daugiausia nesutarimų. Nevaldomas pyktis kenkia ir pačiam vaikui, nes trukdo mokytis palaikyti gerus tarpusavio santykius su bendraamžiais bei artimais žmonėmis.
Piktas vaikas kenkia ir sau: jis jaučia kitų priešiškumą ir dėl to palaipsniui gali prasidėti asmenybės destrukcija - atsirasti polinkis į konfliktiškumą, asocialumą ir pan.
Kaip savo mažyliui gali padėti tėveliai?
Pirmiausiai jūs galite pasikalbėti su savo vaiku, pasitarti su darželio auklėtojomis, su kito (nukentėjusio) vaiko tėvais. (Jeigu patys esate nukentėjusio vaiko tėvai - nesiimkite auklėti svetimo vaiko, verčiau jau kreipkitės į darželio darbuotojus.)
Pyktį kandžiojimusi išreiškiančiam vaikui reikia padėti suvokti, kad neigiamas emocijas GALIMA išreikšti (jų neverta slopinti - nes vis tiek anksčiau ar vėliau prasiverš), tačiau tai daryti reikia TINKAMAI, neskriaudžiant kitų.
Pyktis yra stipri emocija, turinti daug energijos, ir jeigu vaiką versime jį slopinti, - jis gali tapti uždaras, vangus, liūdnas, susikaustęs.
Taigi auklėtojų tikslas turėtų būti ne tas, kad vaikas nejaustų pykčio apskritai, bet tas, kad jis mokėtų jį išreikšti negriaudamas savo vidinio pasaulio ir neskaudindamas kito žmogaus.
Pavyzdžiui, supykęs vaikas, užuot įkandęs, galėtų pasakyti: "Aš su tavim nedraugausiu!" ir nueiti į šoną bei užsiimti kita veikla.
Padėkite vaikui suprasti, kad
- pyktis dažnai aplanko visus žmones;
- pykčio jausmas nėra nei blogas, nei geras, jis tiesiog yra;
- jeigu pyktį išliesi netinkamai, jis pakenks ir tau, ir kitiems.
Auklėkite vaiką savo pavyzdžiu. Neatsakykite į jo pyktį tuo pačiu - pykčiu ir grasinimais. Verčiau pasakykite: "Tu labai pyksti" - ir leiskite jam suprasti, kad neketinate jo už tai smerkti.
Vaikui labai svarbu jausti, kad tėvai jį priima net tuomet, kai jis pyksta. Kad jie šalia ir yra pasiruošę padėti rasti geriausią būdą pykčiui išlieti.
Mažiems vaikams susitvarkyti su pykčio jausmu padeda ir leistinų elgesio ribų nustatymas.
Keturi ribų nustatymo žingsniai:
1. Vaiko jausmų, norų ir poreikių pripažinimas.
Pripažindami vaiko jausmus ir norus parodote, kad juos gerbiate ir suprantate. Kartais to pakanka: vaikas pasijaučia suprastas - ir jo noras netinkamai elgtis dingsta.
2. Praneškite apie ribas.
Tarkime, jūsų vaikas laužo žaislą. Jūs sakote: "Tu labai pyksti, taip stipriai, kad net laužai žaisliuką." Jeigu po šių žodžių mažylio elgesys nesikeičia, tuomet nustatykite ribas: "Žaislo laužyti negalima" (arba "Televizoriaus žiūrėti negalima" ir pan.).
Čia labai svarbus konkretumas ir aiškumas. Apribojimai turi būti pasasakyti ramiu ir tvirtu tonu, be pykčio ir abejonės veide. Antraip vaikas į pasakytus žodžius nereaguos.
Jei ir po to vaikas daro savo - nurodykite alternatyvą.
3. Nurodykite priimtiną alternatyvą.
"Žaislo laužyti negalima. Bet supykęs tu gali draskyti laikraštį (kiti variantai - šokinėti, nesikalbėti ir pan.)". "Jei dabar nenori ruošti pamokų - pailsėk. Bet po <...> minučių turėsi pabaigti, ką pradėjai."
Paprastai užtenka pirmų trijų žingsnių. Jeigu jums nepavyko susitarti, - skelbkite ultimatumą.
4. Ultimatumas.
Šiame žingsnyje vaikas dažniausiai jau būna įsiaudrinęs, agresyvus. Ultimatumą formuluokite itin aiškiai, kad vaikas gerai suprastų, kad jam neišvengiamai reikės pasirinkti. Pavyzdžiui: "Jeigu tu nuspręsi ir toliau laužyti savo žaislą, vadinasi, tu šiandien nebežaisi." "Jei neruoši pamokų - televizoriaus šiandien nebežiūrėsi."
Rekomenduojamos 3 ultimatumo galimybės:
- vaikas nebegalės žaisti su šiuo žaislu kurį laiką;
- vaikui teks išeiti iš kambario;
- vaikui teks eiti į nusiraminimo vietą (vieta turi būti aptarta iš anksto).
Klausimus psichologei prašome siųsti adresu [email protected]. Dėl privačios konsultacijos galima pasiteirauti tel. 8 685 78601.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą