Konfliktai. Ar mokame jų išvengti?

- Dėl ko dažniausiai kyla konfliktai? Ar įmanoma išskirti konfliktų rūšis?

- Pagrindinė konfliktų kilimo priežastis labai paprasta – nesutarimai. O iš ko kyla nesutarimai, priežasčių gali būti labai daug, ir visos jos skirtingos. Tačiau galima išskirti kelis nesutarimų, virstančių konfliktais, tipus: principiniai nesutarimai, nelankstumas, impulsyvumas. O pagal apraiškas konfliktai dar gali būti skirstomi į: žodinius, fizinius ir psichologinio spaudimo. Pirmieji du gana elementarūs, o konflikto per psichologinį spaudimą, globaliai žiūrint, vienas geriausių pavyzdžių yra streikas. Šeimoje – nekalbadienis. Tai viena populiariausių psichologinių konfliktų apraiškų. Į psichologinį spaudimą panašus yra formalizuotas bendravimas. Tarkime, kyla konfliktas darbe arba šeimoje ir vienas žmogus supyksta. Jis savo bendravimą formalizuoja - su kitais bendrauja tik iš būtinybės, darbe kalba tik apie esminius, būtiniausius reikalus, namie - tik apie sąskaitas, vaikus. Jis atsiriboja nuo bet kokių emocijų ir šiltų jausmų.

- Kokiais būdais galima konfliktų išvengti?

- Geriausia konfliktų prevencija yra nesudaryti konfliktogeninės situacijos. Tai yra jeigu kyla kokie nors negatyvūs jausmai kito žmogaus atžvilgiu, jeigu yra bent jų užuomazga, reikėtų iš karto viską išsiaiškinti su tuo pačiu žmogumi. Pavyzdžiui, konfliktai gali būti besikaupiantys, kai ilgą laiką kokia nors nuoskauda, pyktis ar nepasitenkinimas kaupiasi ir vieną dieną žmogus tiesiog pratrūksta. Beje, šios rūšies konfliktų išvengti lengviausia. Jei žmogus nervinasi, jaučia, kad jį erzina, tarkime, nuolatinis draugo vėlavimas į pasimatymus arba nuolatinis indų neplovimas, nereikia laukti, kol tai atsitiks dvidešimtą kartą. Savo nepasitenkinimą ir mintis reikėtų išdėstyti vėliausiai po trečio karto, o geriausiai jau po pirmo, antro. Galimi keli sprendimo variantai: arba mėginti susitarti, kaip bus elgiamasi, kada susitinkama kitą kartą, arba įvesti kokias nors sankcijas. Tarkime, kiekvienos minutės pavėlavimas kainuoja vieną rožę. Tad draugui tiesiog neapsimokės vėluoti, nes geriau tas rožes „pravalgyti“ restorane. O jei jau vis dėlto pavėluos, jūs visuomet gausite gėlių, tad vėlavimas taip nebeerzins. Trumpai tariant, susitarti dėl sankcijų visuomet yra geriau negu konfliktuoti.

- O jeigu tai yra rimtesnis konfliktas ar situacija, ateityje galinti itin pakenkti santykiams?

- Kai kyla tikrai labai rimti principiniai arba nuomonių nesutarimai, tik laiko klausimas, kada jie baigsis konfliktu. Sakykime, du kolegos ginčijasi, kad vienas dirba geriau už kitą ir atvirkščiai. Jeigu jie dviese bandys aiškintis, nieko gero nesusitars, nes jų išeitinės pozicijos, dėl ko vienas dirba geriau už kitą, kardinaliai skiriasi. Tokioje situacijoje reikia trečio žmogaus, autoriteto, galinčio išspręsti konfliktinę situaciją. Jeigu tai yra skyrius, gali būti jo vedėjas ar kitas autoritetas, gerai žinantis vidaus tvarką ir darbą. Taigi tas trečiasis asmuo, autoritetas, ras už ką kiekvieną kolegų pagirti ir už ką papeikti. Šeimoje, poros santykiuose tokį vaidmenį gali atlikti nesuinteresuotas, nešališkas tarpininkas – kunigas, psichologas, santykių specialistas ir panašiai. Taip nė vienas iš konflikto dalyvių neliks nuskriaustas ir konfliktas bus išspręstas.

- Ką daryti, kai konfliktas jau įvykęs? Kaip valdyti situaciją?

- Su konfliktų valdymu yra labai susijęs emocijų valdymas. Norint išmokti valdyti emocijas, galima pasitelkti kad ir kvėpavimo, atsipalaidavimo pratimus, kurie padeda stabilizuoti mintis ir jausmus, nuramina kylančią tulžį. Tokie pratimai kiekvienam žmogui turėtų būti taikomi ir skiriami individualiai, nes vieno būdo ar technikos, tinkančios masėms, tikrai nėra. Tačiau vieną pratimą, tinkamą poroms, išbandyti gali tikrai daugelis. Šis pratimas itin tinka tuomet, kai konflikto metu nesiklausome vienas kito. Tai yra penkių minučių taisyklė. Jums tereikės laikrodžio. Taigi, penkias minutes kalba vienas poros narys, o kitas tyli ir klausosi, paskui penkias minutes kalba antras, o pirmasis klauso. Ir taip keičiasi. Daugiau kaip dvidešimties minučių prireikti neturėtų. Šis pratimas geras tuo, kad, kai žmogų riboja laikas, jis išsako tik esminius dalykus, dėl kurių, jo nuomone, kilo konfliktas. Nes kai mūsų neriboja laikas ir mes tiesiog pykstamės, žodžiuose būna gausu nereikalingo balasto: emocijų, palyginimų ir panašiai. Be to, tos penkios minutės atima nemažai jėgų, nes priverčia ne tik konkretizuoti savo mintis iki maksimumo, bet ir maksimaliai efektyviai klausytis partnerio, kai pats tylite. Be to, laikrodis apskritai nuramina žmogų, nes yra aiškus baigtinis laikas. Antras pratimas – veidrodinis konfliktas, kai vienas iš poros dalyvių turi pakartoti, kaip jis suprato informaciją. Pavyzdžiui: tu sakai, kad aš visiškai nemoku gaminti. Bet gal gali patikslinti, ką konkrečiai, kokių patiekalų aš nemoku gaminti? Taip ne pradedama konfliktuoti, o siekiama informacijos tikslinimo ir sprendimo. Daugiau informacijos galima rasti mano internetiniame tinklapyje www.geraspsichologas.lt.

- Ar charakteris ir asmeninės savybės lemia mūsų pasirenkamą konfliktavimo techniką ar sprendimo būdus?

- Taip. Tai, kokį konflikto būdą ir sprendimą žmogus pasirenka, tikrai labai priklauso nuo jo charakterio. Tačiau išskirčiau du ryškius tipus. Pirmas - žmonės, kurie greitai įsiplieskia ir aršiai konfliktuoja, tačiau greitai ir išsikvepia, atleidžia, pamiršta. Antras – žmonės, kurie gali ilgai kentėti, bet paskui konfliktuoja ilgai ir, tarkime, gali tris dienas nekalbėti. Jeigu konfliktuos cholerikas ir flegmatikas, tikėtina, kad kovą arba mūšį laimės cholerikas, nes flegmatikas tiesiog nespės reaguoti ir pasisakyti. Todėl iš pykčio jis ilgą laiką gali kurti keršto planą.

Konfliktų tipai

Konfliktai dėl principinių pozicijų nesutarimo

Kyla, kai vieno žmogaus principai arba vidinės nuostatos absoliučiai kertasi su kito žmogaus nuostatomis ir principais. Tai gali būti religiniai, kariniai konfliktai, kalbant apie žmonių santykius galioja tas pats. Pavyzdžiui, vyras įsitikinęs, kad sriuba turi atrodyti vienaip, o žmona mano absoliučiai priešingai. Kiekvienas laikosi savo pozicijų ir yra įsitikinęs, kad būtent jo pozicija yra teisingiausia. Čia dažniausias kraštutinių konfliktų atvejis.

Nelankstumas

Pati dažniausia konfliktų priežastis - kai žmonės tiesiog negirdi vienas kito ir konfrontuoja. Žmogus ką nors sako kitam, o antrasis nenori klausytis, girdėti, aiškintis, suprasti, gilintis ir panašiai, nes turi aiškią savo poziciją ir jai atstovauja. Tai yra pagrindinė konfliktų darbe, šeimoje priežastis. Žmonės negali lanksčiai pakeisti savo nuomonės, jos laikosi, net jei ta jų nuomonė ir yra neteisinga.

Impulsyvūs konfliktai

Liaudyje įvardijami kaip priekabių ieškojimas. Dažniausiai toks konfliktas turi mažai ką bendro su tiesiogine problema, priežastimi. Tarkime, moteris gali burbėti, pykti ant vyro dėl to, kad nesuplauti indai arba išmėtytos kojinės, bet tai yra tik impulsas pradėti pirminį konfliktą. O tikroji konflikto priežastis, kas labiausiai ir veikia moterį, greičiausiai glūdi kitur: problemos darbe, nuovargis ir t.t. Tokiu atveju žmogus reaguoja pasąmoningai ir konfliktas kyla tuomet, kai kažkas, kas nepatinka, pasipainioja po kojomis. Šiuo atveju tie patys neplauti indai. Konfliktą gali išprovokuoti bet kokia smulkmena. Impulsyviais tokie konfliktai vadinami todėl, kad tikroji ir tiesioginė konflikto priežastis iš pirmo žvilgsnio nėra matoma. Šie konfliktai greitai įsiplieskia, tačiau greitai ir išsikvepia.

Parengta pagal priedą "Laisvalaikis"