Mama, nemeluok

"Kai tėtis grįždavo girtas, mama man liepdavo eiti į kitą kambarį - ruošti pamokų, miegoti arba žaisti, priklausomai nuo paros meto. Aš taip ir darydavau. Mama manė, jog taip gali nuslėpti faktą, jog mano tėvas yra girtuoklis. Ji stengėsi mane apsaugoti nuo gėdos ir skausmo", - pasakoja Eglė.

Eglės mama savo vyrą nurengdavo, nuprausdavo ir paguldydavo į lovą. Tylėdama. Ji nenorėjo gąsdinti dukters. Rytą vyriškis atsikeldavo, ilgai prausdavosi, mama jam paduodavo rankšluostį, sudėdavo ant kėdės drabužius, kaisdavo arbatą. Lyg niekur nieko.

"Aš laukiau, kada ji liausis melavusi. Negalėjau pakęsti to jos tylėjimo. Kad bent veide būčiau mačiusi pyktį arba pagiežą, bet ne - ji aptarnaudavo tėvą tokia rami, lyg būtų iš marmuro. Lyg viskas būtų taip, kaip turi būti."

Vakarais Eglė, išgirdusi tėvą rakinant duris, nuščiūdavo: girtas ar ne? Dažniau būdavo girtas. Ji pakeldavo akis į mamą, laukdama stebuklo: gal nepasakys "eik į savo kambarį"... Bet viskas kartodavosi iš naujo.

"Man buvo aštuoneri metai, kai tėvas taip ėmė gerti. Nežinau, kas jam nutiko. Mes niekada apie tai su mama nekalbėjome. Ji niekam nesiguodė, net savo geriausiai draugei, kuri kartais pas mus užbėgdavo puodelio kavos. O aš taip norėjau, kad ji prabiltų..."

Tik vėliau, sulaukusi dešimties, Eglė išdrįso. Širdelė daužėsi, bet ji pasitiko tėvą prie durų ir piktai riktelėjo: "Tu girtas!"

Mama griežtai paliepė eiti į savo kambarį.

"Geriau jau būtų sudavusi... Juk aš stojau jos ginti..."

Pažeminta įsliūkino į savo kambarį. Girdėjo tėvus barantis. Iš pradžių balsai buvo prislopinti, paskui vis garsėjo, galų gale trinktelėjo durys.

"Aš supratau, kad tėtis išėjo. Rytą mamos akys buvo siaubingai užtinusios."

Vieną pavakarę, parėjusi iš šokių repeticijos, Eglė rado mamą su jos geriausia drauge Laima. Vildamasi koridoriuje paltą, ji išgirdo virtuvėje nerimastingus šnabždesius ir taurių skimbčiojimą. Įėjusi pasisveikinti, Eglė po stalu pamatė paskubomis paslėptą butelį vyno.

"Tėtis daugiau nebegrįžo. Tiksliau - aš supratau, kad buvo sugrįžęs pasiimti daiktų. Kur ir kodėl jis išėjo, mama man nesakė. Spėjau, kad pas kitą moterį. Mama visai liovėsi su manimi kalbėtis. Negaliu sakyti, kad nesirūpino manimi, bet ji viską darydavo kaip automatas."

Nuo šiol kiekvieną penktadienį ir šeštadienį pas Eglės mamą ateidavo Laima. Paskui ji ėmė vestis dar ir savo draugių. Būrelis moterų užsidarydavo virtuvėje ir kalbėdavosi.

"Savaitgalio rytais mama atsikeldavo sutinusi ir išbalusi, atsisėsdavo ant vonios krašto ir verkdavo. Kartą įėjau į vonią, negrabiai ištiesiau ranką, paliečiau jos petį... Norėjau atsiprašyti. Už tai, kad tėtis gėrė. Kad ją paliko. Kad jai labai sunku. Už viską. Bet ji tik bejėgiškai mostelėjo ranka, prašydama manęs išeiti. " Tą akimirką, kai uždarė paskui save duris, Eglė pasijuto suaugusi. Jai buvo dvylika.

Nuo tos dienos ji liovėsi laukti, kada mama ją pašauks. Kada visa tai baigsis. Tą dieną ji galutinai suprato, kad yra viena.

"Mama niekada negerdavo mano akivaizdoje, bet aš žinojau, kad ji geria. Jaučiau. Ji jau gėrė ne tik savaitgaliais ir ne tik su draugėmis. Gėrė viena, slapta, išsitraukusi iš skalbinių krepšio brendžio butelį."

Penkioliktojo gimtadienio proga Eglė į namus pasikvietė keletą klasės draugių. Pas mamą taip pat atėjo Laima. Jos vėl sėdėjo virtuvėje. Paskui draugė išėjo, o mama užsidarė vonioje. Eglė šito nematė.

"Mes kambaryje klausėmės muzikos. Nežinau, kas būtų nutikę... Tiesiog pajutau... skausmą skrandyje, paširdžiuose, galvoje, visame pasaulyje. Staiga, tokį veriantį, nepaaiškinamą. Išėjau iš savo kambario, apsidairiau, pamačiau šviesą vonioje. Atplėšiau duris su visu kabliuku. Ji gulėjo ant grindų pamėlusi ir gargaliavo..."

Eglė ėmė rėkti, draugės puolė skambinti savo tėvams, šie iškvietė greitąją.

"Seselė mane išvarė iš vonios. Paskui mamą užkėlė ant neštuvų. Kol važiavome greitosios automobiliu, nežinojau, ar ji miega, ar yra mirusi. Nedrįsau to paklausti sesučių. Jos nieko man nesakė, nieko jai nedarė, tik viena laikė mamos riešą dviem ilgais pirštais. Iki šiol atsimenu jos nutrupėjusį nagų laką...

Mama labai ilgai miegojo, atrodo, ištisas tris dienas... Jai į veną lašino kažkokį skystį. Paskui ji sugrįžo namo. Mačiau, kad nori man kažką pasakyti, bet aš jau neraginama užsidariau savo kambaryje. Nežinau, kodėl taip padariau. Turbūt todėl, kad jai nereiktų kalbėti."

Po poros dienų Eglės mama pasiėmė atostogų ir išvažiavo į sanatoriją. Dukrai paliko laišką.

"Visada galvojau, kad tu nieko nesupranti. Norėjau, kad nesuprastum. Maniau, kad jei nesuprasi, tau neskaudės. Tariausi sauganti tave nuo gyvenimo purvo. Bet tai neįmanoma. Turėjau tau pasakyti. Dar tada, kai tėvas pareidavo girtas. Turėjau būti su tavimi. Turėjome kartu kovoti arba bėgti. Paskui pagalbos reikėjo man, tu man norėjai padėti, bet aš ir vėl tave atstūmiau. Visada tave atstumdavau. O tu kaip šuniukas užuodei daugiau, nei įmanoma nusakyti žožiais. Tu žinojai, kad esu ligonis. Jeigu dar ne vėlu tavęs to prašyti - padėk man. Su tavo pagalba man bus lengviau pagyti. Ir jeigu gali, atleisk. Tavo mama"

Dabar Eglei dvidešimt ketveri. Ji turi dvejų metų dukrą.

"Mano mama nebegeria. Gilinasi į Rytų religijas, užsiima meditacijomis. Atrodo, yra laiminga. Tėvas dažnai man paskambina, teiraujasi, kaip sekasi. Aš jiems nesakau, kad lankausi pas psichoterapeutą. Sergu. Ne, ne alkoholizmu, kaip galima būtų spėti. Kažkokia fobija, neatsimenu pavadinimo... Po gimdymo mane ėmė kamuoti žmonių baimė. Negaliu išeiti iš namų. Mano vyras kiekvieną vakarą užtrunka darbe ir grįžta išgėręs. Jaučiuosi taip, lyg laiko ratas būtų ėmęs suktis į kitą pusę... Labiausiai bijau, kad jis sutraiškys mano dukrą."