Atrodo, kad patys meilės trikampio dalyviai visai nenorėjo jame atsidurti. Žmona nenorėjo kentėti dėl meilužės, meilužė – taikstytis su vienatve per šventes ir savaitgalius, o vyras – nuolat meluoti ir išsisukinėti. Tačiau jie paprastai tiesiog nesuvokia savo poreikio turėti būtent tokius santykius.
Nauda vyrui
Išsiveržti iš abipusės priklausomybės spąstų
„Žmona seniai nedirba , ji užsiima vaikais ir namais. Dirbu tik aš, mes taip susitarėme, aš prisiėmiau atsakomybę už šiuos sprendimus, – pasakoja Mykolas. – kartais man būna dėl to nelengva, bijau, kad galiu parasti darbą ir nuvilti šeimą. Bet kai būnu su ta mergina, tai tarsi išsivaduoju nuo rūpesčių ir kuriam laikui užsimirštu, kad esu grobių medžiotojas ir gynėjas“.
Dažnai trečiasis atsiranda santykiuose, kurie iš šalies atrodo nepriekaištingi: pora nuolat drauge, abu skiria laiko vaikams, rūpinasi vienas kitu.
„Kartais tai virsta susiliejimu, kuris neleidžia vienai pusei, šiuo atveju vyrui, gyventi savo asmeninio , o ne bendro gyvenimo., – aiškina psichologė Marina Miajus. – Jis pavargsta nuo per didelio atsakomybės krūvio – priklausomybės santykių su žmona pasekmės. Trečias šiame trikampyje – vyro bandymas išsiveržti iš skausmingos simbiozės, kuri slepiasi po „idealios šeimos“ paveikslu. Tuo metu jis iš šeimos nepasitraukia, tačiau ir sąžinės priekaištų nejaučia“.
Išgyventi draudžiamus jausmus
Dažnai, kai žmona pasineria į vaikų auginimą, o vyras sprendžia nesibaigiančias buitines problemas, jis jaučia seksualinį atšalimą sutuoktinei. Psichoanalitikai tai vadina Madonos ir Paklydėlės kompleksu.
Vyras mato žmoną tik kaip idealią motiną ir namų židinio sergėtoją, simbolinę Madoną, su kuria seksas yra neįmanomas. Lytinis potraukis perkeliamas į kitą pavidalą – pašalinės moters Paklydėlės. Ir tai, kad santykiai su ja yra draudžiami, tik sustiprina jo geismą.
„Slaptas ryšys yra atsakas į tai, kad žmogus per ilgai buvo uždarytas griežtuose Superego rėmuose – labiausiai suaugusioje ir atsakingoje savo asmenybės dalyje, – aiškina psichoanalitikas Jeanas Louisas Fournieras. – Jis darė tik tai, ką vidinis kontroliuojantis Tėvas laikė reikalinga, visiškai ignoruodamas jausmingąją savo asmenybės dalį, Vaiką, kuris veržėsi į džiaugsmą ir malonumus. Ir romanas nuošalyje – tai dažnai būna ne tiek susitikimas su Kitu, kiek susitikimas su savo užslėptais troškimais“.
Nauda meilužei
Išvengti perdėto artumo
„Neseniai sužinojau, kad mano sesuo vėl užmezgė santykius su vyru, kuris yra vedęs, – pasakoja Arina. – Tai jau antras kartas. Aš nesuprantu, kodėl jai taip nesiseka. Ji – geras žmogus, visada pasirengusi padėti, bet labai uždara, sunkiai užmezga kontaktus su naujais žmonėmis. Stengiuosi seserį supažindinti su kuo nors, kviesdama ją į vakarėlius, bet ją sunku net iš namų ištraukti.“
Stipriems intravertams reikia kur kas daugiau asmeninės erdvės už kitus žmones. Artimi santykiai ir gyvenimas su partneriu viename būste neleidžia pakankamai laiko praleisti vienumoje su savimi.
„Net jeigu tokia moteris nuoširdžiai įsimylėjusi, jai sunku ištverti nuolatinį emocinį kontaktą su partneriu, – aiškina Marina Miajus. – Pasirinkdama ryšį su žmogumi, kuris nėra laisvas, ji nesąmoningai apgina savo teisę į galimybę pabūti vienumoje. Ir nors ji kenčia ir skundžiasi artimoms draugėms, pasąmonės lygmenyje tai yra ne atsitiktinis, o labiausiai jai tinkamas pasirinkimas.“
Nemylima © 123rf.com
Išardyti kitą porą
Ankstyvoje vaikystėje mažylis išgyvena stiprų artumos priešingos lyties tėvui jausmą. Mergaitės pradeda suvokti savo priklausomybę moters lyčiai ir „simboliškai“ pretenduoti į tėvą kaip į savo vyrą. Šis reiškinys pavadintas Elektros kompleksu ir yra berniukams būdingo Edipo komplekso analogas. Mamą mergaitė suvokia kaip varžovę ir daro viską, kad užkariautų tėvo dėmesį ir „išardytų“ tėvų porą.
Vaikui reikia pereiti šį etapą meilės ir supratimo aplinkoje, kai jam kantriai aiškina kiekvieno šeimos nario vaidmenis ir nelaiko jo elgesio „kaprizu“, nebara už tai. Galiausiai mergaitė supranta, kad tėvai yra atskira pora, jie myli dukrą, bet priklauso vienas kitam. Ir kai užaugs, tada neskubės tekėti „už tėvo“, o susiras sau tokį, kuris būtų artimas būtent jai.
„Jeigu vaikas nepatyrė tokių santykių, laiku vaikystėje nesužaistas vaikiškas troškimas daro įtaką suaugusiojo gyvenimui, – sako Jeanas Louisas Fournieras.– Ir romanas su vedusiu vyru – tai simbolinė kelionė į vaikystę, stengiantis vėl susidurti su savo jausmais, kurie šeimoje buvo ignoruojami arba smerkiami ir kurių nepavyko laiku išgyventi ir suvokti.“
Nauda žmonai
Paleisti, bet neišardyti santuokos
„Aš vis dar jaučiu, kad vyras man yra artimas žmogus, mes kartu gyvename aštuoniolika metų, bet po to, kai užaugo vaikai, tarsi sugriuvo viso gyvenimo planai, – prisipažįsta Marija. – Ir seksualiniai santykiai per tą laiką prarado savo ryškumą. Kai sužinojau, kad jis turi kažką nuošalyje, nenustebau. Man skaudu net ne todėl, kad jis susirado kitą moterį, o todėl, kad mūsų santykiai taip smarkiai pasikeitė.“
Nepatikimas © 123rf.com
„Moteris gali nesąmoningai sukurti situaciją, kai vyras gyvena dviejuose namuose, – mano Martina Miajus. – Pavyzdžiui, ji nori išsaugoti sąjungą, bet liovėsi traktuoti vyrą kaip seksualinį partnerį. Jis jai yra veikiau pagalbininkas auginant vaikus, kuriant bendrus namus ar vystant šeimos verslą. Ji suvokia jį kaip artimą giminaitį, bet ne meilužį. Ji žino ar nuspėja apie jo romaną, bet nenori keisti susiklosčiusios padėties.“
Atkurti vaikystės scenarijų
„Kai man buvo devyneri, mes su broliu tapome tėvų barnio liudininkais ir supratome, kad tėvas turi kitą moterį, – prisimena Nadežda.– Buvo toks periodas, kai jis tai išeidavo, tai vėl sugrįždavo, ir nuo to neapsisprendimo visi tik kentėjo. Neseniai sužinojau, kad mano vyras turi meilužę. Dabar suprantu tą skausmą, su kuriuo gyveno motina, kai nė vienas iš tėvų neįstengė priimti galutinio sprendimo, kaip jiems gyventi toliau. Ir aš lygiai taip pat dabar bijau sugriauti šeimą.“
Moteris gali kentėti neištikimybę, jeigu dėl kažkokių priežasčių jai svarbu atkurti ir iš naujo išgyventi pažįstamą scenarijų. Regis, kam jai reikia sukelti sau tą skausmą? Tačiau mūsų pasąmonė tokiu būdu tikisi simboliškai sugrįžti į vaikystę ir pabandyti ją pakeisti. Tik atrišę praeities išgyvenimų mazgus, kurie gali veikti mus, net jeigu mes jų neprisimename, pavyks pakeisti tai, kas iš tikrųjų yra mūsų jėgoms – savo asmeninį šiandieninį gyvenimą.
Šaltinis: „Psychologies“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą