Meilužiai (2)

"Vedžiau būdamas aštuoniolikos. Su būsimąja žmona susipažinome vos įstoję į universitetą. Abu iš kaimo, abu norėjome patirti tai, ko nebuvo galima daryti tėvų namuose: grįžti kada nori, smagiai "baliavoti", mylėtis.

Tiesą sakant, aš nenorėjau vesti taip anksti, mane dar traukė nuotykiai.

Draugavome neilgai, bet aistringai. Pirmame kurse beveik nelankėme paskaitų. Kartais ištisą savaitę lindėdavome bendrabučio kambarėlyje, kepdavome studentiškas bulves, kalbėdavomės, mylėdavomės.

Kai ji pastojo, bėgti į krūmus atrodė nevyriška. Susituokėme.

Vestuvės buvo smagios. Tačiau iškart po jų aš supratau, kad padariau klaidą, kad vedžiau iš neteisingai suprasto atsakomybės jausmo, iš gailesčio. Raminau save, kad pasielgiau garbingai: vedžiau merginą, kuri laukiasi nuo manęs kūdikio. Bet aš pats dar buvau vaikas.

Po vestuvių ėmiau abejoti, ar mano žmona yra ta moteris, su kuria norėčiau gyventi, "kol mirtis mus išskirs." Mintis, kad padariau klaidą, man nedavė ramybės. Kankino nemiga. Atsidūriau ligoninėje. Gydytojai diagnozavo depresiją. Gydžiausi. Šiek tiek aprimau. Susitaikiau su esama padėtimi. Nuo kito rudens abu vėl kibome į mokslus. Plaukiau pasroviui. Tačiau neilgai.

Namų rutina mane slėgė. Norėjau draugų, vakarėlių... Susiradau begalę užsiėmimų tam, kad tik nereikėtų būti namie. Netgi lankiau universiteto chorą. Ir save, ir ją apgaudinėjau, kad nebūnu namie tik todėl, kad turiu daug reikalų.

Sutarėme neblogai, bet šeima man nebuvo svarbi.

Sakydavau, kad ją myliu, bet tik kai pati paprašydavo.

Specialiai neieškojau fatališkos moters, kuri galėtų pakeisti mano gyvenimą, netroškau ir seksualinių santykių su kitomis. Aš norėjau tik nuotykio. Ir jį patyriau.

Ji buvo mūsų choro žvaigždė. Suveikė vyriškas medžiotojo instinktas: kuo aukščiau žvaigždė - tuo didesnis noras ją nukabinti. Aš jai labai patikau. Pradėjome lengvai flirtuoti. Mūsų pokalbiai visada būdavo švelniai erotiški. Ėmėme susitikinėti. Tai buvo įdomus iššūkis. Grįžti namo tapo dar sunkiau.

Kuo giliau aš klimpau į tuos santykius, tuo mažiau man su žmona norėjosi kalbėti apie būsimą mūsų vaiką.

Pasimylėti su naująja drauge neskubėjau. Mane kaitino adrenalinas - mums gi reikėjo slapstytis. Tačiau po trijų mėnesių supratau, kad ji prisirišusi, kad norėtų rimtų santykių su manimi. O man ji buvo įdomi tik iki tol, kol pavergiau jos širdį. Tai supratau vos vienintelį kartą su ja pasimylėjęs.

Mes su žmona gyvenome bendrabutyje, ji taip pat. Kartą žmona išvyko pas savo tėvus. Aš tą vakarą grįžau vėlokai ir vos įžengęs į kambarį pajutau, kaip kažkas uždengė man akis. Negalėjau patikėti! Tai buvo mano meilužė. Ji sužinojo, kur mes slepiame raktą, pati atsirakino ir laukė manęs.

Tą naktį ji liko pas mane. Tačiau tai tikrai nebuvo pats maloniausias nuotykis.

Buvo nejauku mylėtis toje pat lovoje, kurioje miegu su savo žmona.

Rytą nubudau nusivylęs. Mane persekiojo žmonos fantomas.

Meilužė jau planavo kitą progą susitikti, o aš jutau, kad nenoriu įsipareigoti dar vienai moteriai.

Norėjau tik laisvų santykių, o gavau dar vienus pančius.

Mane persekiojo liūdnos žmonos akys ir meilužės priekaištai, jog neskiriu jai pakankamai dėmesio. Kankinomės visi trys.

Kai savo draugei pasakiau, jog daugiau negalime susitikinėti, ji ėmė raudoti, bučiavo man rankas, klūpėjo ant kelių ir maldavo jos nepalikti.

Bet aš ją palikau.

Mums su žmona gimė sūnus. Bet tai nieko nepakeitė. Po metų atsirado dar viena moteris, po to - dar viena. Ilgainiui mano nuotykiai virto savotiška manija.

Man meilužių reikėdavo kaip patvirtinimo, jog esu patrauklus ir geidžiamas.

Vieną dieną pamačiau savo žmoną bučiuojantis su kitu. Puoliau konkurentą ir pats gerokai gavau į kaulus. Tačiau kai žmona pasakė, jog nori skirtis, man buvo tik egoistiškai skaudu, kad ji mane palieka, o ne aš. Skaudu buvo prarasti savo nuosavybę.

Po skyrybų leidausi kaip nuo kalno. Meilužių turėjau labai daug. Skambindavau ir į "erotinį masažą", užsisakydavau prostitutes. Šiaip sau, dėl įvairovės. O paskui per naktį sriūbaudavau iš nevilties...

Šiandien man 47-eri. Kelerius metus gyvenu su viena moterimi. Esu jai ištikimas, tačiau vesti jos nenoriu. Ar myliu ją? Nežinau..."

Artūro istorija

"Svajojau apie liekną ir gražią žmoną - ir svajonė išsipildė. Savo būsimąją pamačiau gatvėje ir negalėjau atitraukti akių. Nors ėjau į darbą, nusekiau paskui ją. Viskas vyko labai staigiai. Užkalbinau. Ji truputėlį nustebo, tačiau telefono numerį užrašė. Paskambinau jai vakare. Ji ruošėsi išeiti į naktinį klubą. Aš nenustebau, kad ji dirba šokėja: tą bylojo tobula figūra.

Visą vakarą naktiniame klube žiūrėjau į ją šokančią. Įsimylėjau iki ausų. Pakviečiau pas save. Kitą rytą nė nemirktelėjęs pasiūliau kraustytis į mano namus.

Buvau ganėtinai pavydus, tad nusprendžiau, jog bus geriau, jei susituoksime.

Susituokėme. Ilgai gyvenome kaip ir dauguma šeimų: pasibardavome, susitaikydavome. Tačiau didieji mūsų nesutarimai prasidėjo po dešimties vedybinio gyvenimo metų. Tada, kai žmona nustojo šokti. Kelerius metus ji išvis nedirbo. Sėdėjo namie. Anksčiau susipykę tuoj pat susitaikydavome ir pasimylėdavome, o dabar ji dėl smulkmenų nesikalbėdavo savaitę.

Kai metė darbą, tapo neprognozuojama. Vakarėliuose vis dažniau pasigerdavo. O pasigėrusi grieždavo ant manęs dantį. Aš stengiausi ją nuraminti, bet ji vis tiek buvo kažkokia nelaiminga. Priekaištavo, kad mažai uždirbu, kad esu niekam tikęs vyras, kad nieko nedarau dėl šeimos, nesistengiu dėl jos. Gyventi pasidarė labai sunku.

Pastebėjau, kad žmona ėmė flirtuoti su kitais vyrais. Pabrėžtinai tai demonstruodavo, tarsi norėdama įgelti.

Aš nebuvau verslininkas, gyvenome paprastai. Matydavau, kaip sublizga jos akys, kai pamato gražią mašiną ar kailinius. Tokių daiktų jai nupirkti negalėjau. Bet visada palaikiau gerą formą, kad būčiau savo žmonos geidžiamas. O dėl tų pinigų... Kaip yra, taip yra.

Žmona vis dažniau norėdavo eiti į vakarėlius. Ir vis dažniau viena. Draugai jau ėmė man sakyti matę ją tai su tuo, tai su tuo... Kartais eidavau ieškoti. Ir rasdavau ją sėdinčią kokiam bendram pažįstamam ant kelių arba apsikabinusią kolegės vyrą... Na, sakydavau sau, - kas čia tokio, vakarėlis gi... Bet pavydėjau.

Nebenorėjau niekur su ja eiti. Iš visų vakarėlių tekdavo tempte ją tempti namo, po to pusę nakties pyktis, o kitą rytą nesikalbėti. Tačiau blogiausia buvo vėliau.

Ji ėmėsi organizuoti renginius. Namo parvažiuodavo tai trečią, tai penktą ryto. Atseit užsitęsė renginys. Kartą grįžo rytą, sakė, kad nakvojo pas draugę, o telefonas išsikrovė...

Nebežinojau, ką daryti. Skambindavau dvidešimt kartų per vakarą - ji neatsiliepdavo. Atseit negirdėjo. Kartą neiškentęs nusprendžiau ją pasekti.

Ji išvažiavo į renginį, aš - paskui. Jos nurodytoje vietoje nieko neradau. Ėmiau naršyti visus naktinius klubus, kavines. Ir pamačiau ją viename restorane sėdinčią prie staliuko su vyriškiu susikabinusius rankomis.

Ji linksmai juokėsi. Nerūpestingai atmetusi savo gražius plaukus... Atrodė laiminga.

Stebėjau juos, jaučiausi klaikiai. Išėję iš restorano jiedu dar ilgai važinėjosi po miestą. O po to, privažiavę jo namus, išlipo iš mašinos. Pakilo į butą. Mačiau, kaip nušvito langas. Viskas tapo aišku. Grįžau namo.

Namiegojau visą naktį. Galvojau, kaip mes gyvensime, kas bus su mūsų dukra...

Ji grįžo paryčiais. Papasakojau, ką mačiau. Ji irgi netylėjo. Sakė mane vis dar mylinti, tačiau abejojanti, ar mudu turime ateitį. Prisipažino buvusi man ne kartą neištikima.

Ilgai kalbėjomės. Žmona verkė, gailėjosi subyrėjusios mūsų šeimos. Mes gi turėjome vaiką.

Tąkart man pavyko ją sulaikyti. Įtikinau pabandyti suklijuoti santykius. Susitikau su jos meilužiu, prašiau palikti ją ramybėje. O jis, pasirodo, net nežinojo, kad ji ištekėjusi ir turi dukrą...

Mes likome kartu. Bet viskas jau buvo ne taip, kaip anksčiau.

Nors jos naktinės kelionės liovėsi, jaučiu, jog tarp mūsų yra šešėlis.Išdavystės šėšėlis. Kartais aš tai užmirštu, ir atrodo - viskas puiku, bet kitąkart matau ją nesavą. Sėdi viena prie lango, kažkur nugrimzdusi. Ką ji galvoja?.. Aš nežinau."