Mokslininkai apskaičiavo, kad šiandien vidutines pajamas gaunančiose šeimose tėvai kreipiasi į vaikus 10 kartų per dieną. Aštuonis kartus iš dešimties - su priekaištais. "Kaip tu sėdi?", "Kaip čia apsirengei?", "Kodėl nepadarei?"
Paklauskite bet kurios mamos ar tėvo: "Kas jums yra gyvenimo prasmė?" Ir jie net nemirktelėję atsakys: "Vaikai". Galbūt dar tas ir anas, bet pirmiausiai - vaikai.
Jie dirba iki vėlumos dėl vaikų. Jie važiuoja į ispanijas bei airijas dėl vaikų. "Vaikai sotūs, ir jiems viskas gerai su virškinimu. Bet - filosofinė intoksikacija - ima buksuoti dvasinis virškinimas. Niekas nekoreguoja emocijų. Vaikai netgi nežino, kad jie tėvams yra "gyvenimo prasmė", - sako specialistas.
Kaip gyveni?
Kai vaikas gimsta, visi kaip susitarę šokinėja aplink jį. Kiek atsiranda norinčiųjų parodyti grimasą, kad iškaulytų jo šypsnį. Bet kai atžala paauga, norinčiųjų gaišti savo brangų laiką žaidimams ir pokalbiams nebelieka. Iki paaugliško amžiaus tėvai beveik liaujasi į vaiką kreipę dėmesį. Savo tėviškas pareigas jie, žinoma, atlieka, ir tam deda nemažai pastangų, tačiau kas slepiasi po sąvoka "tėvų pareigos"?
Vaikas laikui bėgant reikalauja vis mažiau fizinės priežiūros ir vis daugiau - dvasinės.
Ar daug tėvų mažylio paklausia, kaip praėjo jo diena darželyje? Svarbiausia, kad jis elgėsi paklusniai, nepridirbo į kelnytes, klausė auklėtojų, nesusipešė su bendraamžiais...
O kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, vienintelis dalykas, kuris jaudina daugelį tėvų, - tai pažymiai. Geras pažymis - nieko, blogas - bausmė.
O jeigu vaikas mokosi tolygiai gerai? Tuomet tėvai ramūs: švietimo procesas vyksta, ir puiku. Ypač juos džiugina tas faktas, kad jų nekviečia į mokyklą: vadinasi, nieko nepridirbo. O kaip vaikas jaučiasi, kaip jis gyvena? Daugelis sarkastiškai šyptelsite: "Taip, dabar aš prie jo prieisiu ir paklausiu, o jis man atšaus: ne jūsų reikalas, nelįskite man į širdį."
Ką gi. Jeigu jūs nuo darželio laikų palikote jį sau, o dabar, kai jam jau 13-14 metų, staiga pradėjote domėtis, kaip jis jaučiasi...
Kai paauglys ar paauglė tampa "nevaldomi", tėvai susizgrimba: gal kas negerai su jo psichika? Netgi duoda raminamųjų preparatų.
Priežastis, anot psichoterapeuto N. Naricyno, daug paprastesnė. Netgi dvejų trejų metų vaikas, kai jam būtinas tėvų dėmesys, sudaužo puodelį arba prišlapina kelnes. Juk tuomet visi suaugusieji meta šalin savo neatidėliotinus reikalus ir prisimena, kad jis egzistuoja. Išbara, gal plekšteli per užpakalį - užtat tikrai jį pamato!
Nevaldomo paauglystės maišto priežastis ta pati: vaiko elgesiui sutrikus, mama ir tėvas susidomi, "kas vyksta jo psichikoje".
Dėl ko gyventi rytoj?
Visuomenėje sklando stereotipas, kad dažniausiai paaugliai žudosi dėl nelaimingos meilės. O kas iš tiesų yra ta "paaugliška meilė"? Kodėl paauglys taip tragiškai išgyvena, jeigu nesulaukia atsako?
Žinoma, dažnai paaugliai šantažuoja savo aistros objektą gąsdindami: "Mylėk mane, arba..." Psichoterapeuto nuomone, taip yra ne todėl, kad jam prasidėjo hormonų audros. Dažniausiai vaikiškas įsimylėjimas - ne kas kita, kaip poreikio būti kam nors reikalingam atspindys.
Beje, tokios desperatiškos meilės paieškos būdingos ir suaugusiesiems, tačiau jie vis dėlto sugeba susikoncentruoti į rytdieną. O vaikai šito padaryti negali. Jie gyvena čia ir dabar, negalvodami, kad rytoj viskas pasikeis, atsiras kitas arba kita, kuri sugebės juos įvertinti... Vaikai, kurie ryžtasi žaisti su mirtimi, ne nemato, o nevertina rytojaus dienos. Jie nemato prasmės rytoj eiti į mokyklą, paskui stoti į aukštąją, paskui ieškoti darbo. Ir nežino, kur išeitis.
Štai mokytojai - išsilavinę žmonės, tačiau streikuoja, nes mažai uždirba. Mesti mokyklą? Irgi beprasmiška, nes be išsilavinimo (paradoksas) dirbsi tik juodą darbą. Verslas? Vaikai girdi suaugusiuosius: "Arba tave prismaugs mokesčiai (jeigu būsi sąžiningas), arba turėsi parduoti velniui sielą."
Jie neturi idėjos, dėl ko gyventi rytoj.
Kokias žinias vaikai girdi per televizorių arba perskaito laikraščiuose? Nelaimės, kraujas, prievarta. Jų tėvai ne gyvena, o stengiasi išgyventi, barasi, gal net mušasi, keikia žmones, savo šalį, pasaulį, - ir tuo pat metu dalija vaikams patarimus, kaip gyventi.
Žinoma, juodas realybės vaizdas - abstraktaus mąstymo ir jaunatviško maksimalizmo rezultatas, tačiau kas jį bando paneigti? Ar labai stengiamės vaikams įrodyti, kad gyvenimas - vertybė?
Vaikų girtavimas, polinkis į narkotikus, elementaraus saugumo nepaisymas - tai ne noras patirti aštrių pojūčių, o atsiribojimas nuo realybės, kurią jiems sukuriame mes, suaugusieji.
Tuo tarpu suaugusieji griebiasi už galvos ir galvoja, kad dar daugiau draudimų pakeis situaciją.
Kas gali pakeisti situaciją?
Psichoterapeutas N. Naricynas sako: "Jeigu norite, kad vaikai jus gerbtų, vertintų jūsų patarimus ir gyventų laimingą gyvenimą, - būkite laimingi patys."
Būkite savo vaikams tokiu pavyzdžiu, kuriuo jie norėtų sekti.
Parengė Vilma Skiotienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą