Kas yra stresas? Įtampa, susijusi su bet kokiais pasikeitimais. Stresą mes juntame kasdien, nuolatos, nuo tos akimirkos, kai suskamba žadintuvas, jį įveikiame ir nieko baisaus nenutinka. Klausimas, kaip mes tvarkomės su stresu prevenciškai, kad jis būtų kuo mažesnis, kaip mokame kuo greičiau atsipalaiduoti, kad neliktume įsitempę (iki somatinių sveikatos sutrikimų). Rytą stresą mes slopiname kava, cigarete, vakare - vyno taure, t. y. nuodais, užuot naudojęsi savo organizmo resursais ir sugebėjimais. Tad streso įveikos būdų vaikai mokosi iš mūsų.
Kalbintieji mokiniai sakė, jog nuolat girdimi priekaištai dėl prastai atliktų užduočių, nesugebėjimo suvokti kurią discipliną žeidžia jų savivertę.
Yra du pedagogikos stiliai. Vienas jų sako, kad svarbiausia yra atkreipti dėmesį į negatyvius dalykus ir klaidas, ir jeigu nuolat nurodinėsime, ką mokinys blogai padarė - tai ištaisys.
Kitas požiūris - jog reikia nuolat žmogų skatinti siekti kuo daugiau, ir į jo atliktą darbą žvelgti kuo pozityviau. Pabrėžti, ką jis gero padarė, nes tada jis stengsis viską atlikti gerai, o klaidos savaime išnyks. Pirmasis stilius pagimdo žmones, kurie žiūri, kad tik nieko bloga nepadarytų, nenusižengtų - ir lieka vidutinybės. Kitas požiūris išugdo polėkio žmones, kurie tikrai atlieka darbą kūrybiškai, nesvarbu, kad padaro neesminių klaidų ar ne viską sutvarko iki galo. Bet šie lengvai prisitaiko ir įveikia pasikeitimus. Šių laikų pasaulyje ir gyvenime stabilumo nėra ir nebus, ir mums reikia sugebėti nuolatos keistis. Idant įveiktum tuos pasikeitimus, reikia labai daug geros energijos.
Mokytojai turi savų priežasčių nerimauti...
Iš tiesų mokytojai šiandie yra nesaugūs, nėra garantuoti, jog neteks ieškoti naujos darbo vietos. Žvelkim plačiau. Ar mes žinome kokią įstaigą, kompaniją, kuri būtų visiškai stabili ir nepersitvarkytų, nefiltruotų darbuotojų? Tokių vietų nebėr.
Jeigu mokiniai eina į mokyklą "su stresu", tai su kokiu stresu eina mokytojai? Per pastaruosius 15 metų mokiniai labai pasikeitė, ir jie nori kalbėtis su mokytojais kaip su sau lygiais, stengiasi, bet dar nemoka būti mandagūs, neturi tokio "lygaus" bendravimo įgūdžių. Manoma, jog 80 procentų mokytojų patiria stresą. Yra gabių, talentingų mokytojų, kurie susitvarko su "sunkiausiais" mokiniais, bet tai traukia "iš savęs". Kol mokinio elgesys, mąstymas - "normos ribose" - tvarka, o kai atsiranda vis daugiau įdomių mokinių, prireikia be galo daug smulkių įgūdžių, lankstumo ir prisitaikymo prie kiekvieno nestandartinio mąstymo mokinio.
Kažkada mano klasės dvejetukininkams mokytojai pranašavo, kad jie bus nevykėliai, o šiandie jie turi savo verslą ir gražią šeimą. Gi "zubrylos" skundžiasi vos galą su galu sudurią. Ką tas mokslas duoda?
Ne mokytojai kalti, kad į mokyklą žiūrima kaip į pažymių fabriką. Darbuose mes gauname algą, o vaiko klausiame: "Kokį pažymį gavai?" Kai įsikalbi su darbdaviais, paaiškėja, kad ne visad jie klausia, ką atėjęs ieškoti darbo yra baigęs ir kokiais pažymiais, o ką žino, kokių turi įgūdžių. Kaip mes kalbame su savo vaiku: "Negi eisi gatvę šluoti?" Pagalvokime, ką darome. Jeigu kas mėgino remontuoti savo butą, patyrė, kad nebėra "aukštos prabos" darbininkų, juodadarbių, tų, kuriuos mes niekiname. Jie išvyko į užsienį ne tik norėdami daugiau uždirbti, bet ir žinodami, jog ten jų juodą darbą gerbia.
XX amžiaus pradžioje amerikiečiai manė, kad sėkmę prognozuoja intelekto koeficientas. Po to imta suvokti, kad ne, pradėta ieškoti kitų sėkmės kriterijų. Ir dabar kalbama apie emocinį koeficientą, ir vis dažniau - apie bendravimo koeficientą. Ir tai tikriausiai ne galutinė išvada. Pažymiai nėra svarbiausia. Yra dar kitų, svarbesnių, įgūdžių. Tai yra mokykla turi lavinti bendruosius, ne specialiuosius įgūdžius; išvertus į žmonių kalbą, turi ruošti gyvenimui žmones, sugebančius dirbti, bendrauti, dalintis informacija ir ją perdirbinėt, o ne įsikalti konkrečias žinias. Raginčiau tėvelius klausimą: "Kiek gavai?" keisti į "Ką sužinojai, kas tau buvo įdomu?". Skundžiamasi, kad programos perkrautos ir teoretiškos, abstrakčios. Yra tiesos. Bet jeigu mes, tėveliai, pasikalbėtume su vaikais apie jų studijų turinį, padiskutuotume, sureikšmintume - tiesiog įprasmintume tai, ir jie lengviau "suvirškintų". Tada gal išnyktų laida "Klausimėlis". Informacija geriau pasisavinama, kai mokomės su džiaugsmu.
Mokykloje vaikai patiria daug patyčių.
Deja, tyrimai rodo, kad kenčia ne tik storuliai, akiniuočiai, bet ir "normalios" išvaizdos vaikai. Per daug paliekama spręsti patiems vaikams. Vaikas privalo pasakyti, kad iš jo tyčiojamasi tam, kuriuo jis pasitiki. Tyčiojimasis nėra lygiaverčių žmonių konfliktas; smurtautojas visada pasirenka daug silpnesnį už save, ir šis turi pasitelkti kitus, kad galėtų įveikti situaciją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą