Moterys rudens mieste: ko tikiesi, tą ir gausi

Tiksi tas biologinis laikrodis, ryškėja raukšlės, bet stengiuosi apie tai negalvoti, - sako 43 metų Daiva, universiteto dėstytoja. - Vyras man dar sako komplimentus. Svarbiausia - savęs nesigailėti ir nenurašyti, išmest iš savęs visą tą nihilizmo šlamštą.

Gali kalti save prie kryžiaus, bet kas iš to? Aš rašiau disertaciją, kad turėčiau užsiėmimą, kad nereikėtų reguliuoti vaikų gyvenimo. Toliau rašau straipsnius, knygas, projektus, kad turėčiau tam tikrą statusą visuomenėje.

Jau prieš gimdydama vaikus žinojau, kad jų neįmanoma pririšti, nuo tos akimirkos, kai perkirps bambagyslę.

Užvakar su draugais surengėme sezono uždarymą, dainavome... Buvo šauni publika. Sakoma, senas draugas - tai kaip kvapnus, išlaikytas vynas... O šiaip moteriai reikia turėti šarmo, o vyrui - smarvės", - juokiasi Daiva.

Kita bičiulė, dailininkė, tapo pasteles, kuriose tarp šakas svarinančių vaismedžių šėlsta brandžios moterys cilindro formos talijomis, nusvirusiomis krūtimis ir raguoti faunai. Irutė juokiasi, kad antikinės, įskilusios vazos vertė - dar didesnė.

Juk jaunos verslininkų žmonos tupi aukso narveliuose, tenkindamos vyrų įgeidžius, o brandžios aukštuomenės damos užsiima labdara, skraido po pasaulį, moterų klubuose šnekučiuojasi apie aukštesnes materijas negu vaikaičių vystyklų turinys. Jos vis dar siekia profesinių aukštumų, ir jų vyrai jomis didžiuojasi.

Tos dvasios laisvūnės nuolat pasinėrusios į kokią nors kūrybinę stichiją, ir dar jos elegantiškai flirtuoja. Bet tokios moterys, žinančios savo vertę, man atrodo, - ypatingos iš prigimties...

Komentuoja psichologai: "Ėjimas priklauso nuo žaidėjo"

"Jūs lyg ir pajutote nuoskaudą ar gailestį, kad štai ji parašė disertaciją, kita padarė karjerą, dar kita turi vyrą, namą ir automobilį, o jūs - ne.

Jūsų požiūriu, žmogus, turėdamas visus šiuos dalykus, yra laimingas. Bet, lygindamasi su kitais, jūs darote klaidą. Įsivaizduokime penkiasdešimtmetį, kuris visą gyvenimą siekė savo įsivaizduojamos laimės - namo, automobilio, gražios žmonos.

Jeigu jam nepavyko realizuoti šių tikslų, gyvenimas atrodys nuėjęs perniek. Jis lygins save su visa tai turinčiu ir išgyvens krizę.

O tai turinčiam žmogui šitie dalykai gali atrodyti nereikšmingi. Vieniša karjeristė, žvelgdama į neišsilavinusią, neturinčią darbo kaimo moterėlę, auginančią penkis vaikus, irgi jaus pavydą, nusivylimą.

V. Franklis pateikia tokį gyvenimo pavyzdį: jeigu šachmatininko paklaustų, koks yra geriausias šachmatų ėjimas, jis pasakytų, kad nėra geriausio, nes ėjimas priklauso nuo žaidėjo, nuo situacijos ir figūrų išsidėstymo.

Nėra panacėjos nuo visų gyvenimo situacijų, ir nieko negalima vertinti išoriškai.

Ar gyvenimas nusisekęs, priklauso tik nuo paties žmogaus požiūrio.

Kita vertus, liūdesys arba pyktis, kad kitam sekasi geriau, mums yra naudingas. Tai kaip varomoji jėga, papildoma paskata siekti ir gauti, ir galbūt pajusti savo pasitenkinimą, savo atradimą.

Baimę, liūdesį arba pyktį mes linkę vertinti kaip blogus dalykus. Dažnai žmonės, pasijutę blogai, bando save nuraminti svaigalais ar vaistais. Bet kritinės situacijos mums gali būti naudingos, galbūt kaip tik jos ir suteiks energijos ką nors pakeisti.

Jeigu žiūrėsime tik į tai, kas liko, gali atrodyti, jog idealai, įsitikinimai, tos vertybės, kuriomis gyvenome, nebeteko prasmės. Reikia atrasti naujus, dėl kurių verta gyventi.

Praktika leidžia sakyti, kad socialinės problemos nėra vien brandaus žmogaus amžiaus specifika. Bendrauti, elgtis išmokstame vaikystėje, jaunystėje.

Jeigu vaikystėje žmogus įprato viską gauti verkdamas, jeigu tik tokiu būdu galėdavo atkreipti į save dėmesį, tai sulaukęs 50-ies, kai vaikai sukurs savo šeimas, jis gali išgyventi gilią depresiją, o pasąmoninis jos tikslas bus noras susigrąžinti vaikus.

Depresija gali tapti įrankiu priversti paklusti aplinkinius, jais manipuliuoti. Kai vaikai darosi nebepavaldūs, tėvai gali įsisirgti. Jiems pakyla spaudimas - vaikas viską meta ir rūpinasi jais.

Toks yra psichologinis žaidimas.

Reikėtų įsisąmoninti, kad vaikas - atskira asmenybė, neprivalanti įgyvendinti mūsų siekių.

Viena moteris pateko į psichiatrijos ligoninę, nes nebematė prasmės gyventi dėl to, kad jos neva nebemyli vaikai - nesirūpina, nepalieka jai prižiūrėti anūkų.

Kažkada ši moteris, palikta vyro, pasiryžo būti tvirta ir stengėsi vaikams kompensuoti tėvo trūkumą.

Ji viską darė pati, įpratino vaikus nesikišti. Kai šie užaugo, mama tikėjosi, kad vaikai pamatys, jog jai nebeužtenka jėgų. Ji dvejus metus laukė, kada jie bute padarys remontą.

Kai jos paklausiau, ar prašė to vaikų, atsakė, kad patys turėjo susiprasti. Paskui atėjo visa švytinti, mat pasikalbėjo su vaikais, ir šie pasakė: "Mama, mes jau dveji metai galvojam, kaip, tavęs neįžeidus, pasiūlyti suremontuoti tau butą".

Reikėtų klausti ne "kam aš gyvenau?", o "ko gyvenimas nori iš manęs šiuo metu, kaip aš gyvensiu"?

Štai televizijos laidoje "Europos centras" rodė vieno Vokietijos miestelio ligoninę, kurioje gyveno sergantieji vėžiu. Atvykusi žurnalistė norėjo pamatyti, kaip žmonės sutinka mirtį.

Ji labai nustebo, kai ligoniai rytą sėdo į autobusą ir nuvažiavę į kavinę linksminosi. Žurnalistė vienos moters paklausė: "Kodėl jūs dainuojate, šokate? Juk žinote, kad jums gyvent liko keli mėnesiai?"

Toji moteris atsakė: "Svarbu ne KIEK gyvensi, o KAIP nugyvensi tai, kas tau liko. Gal kitas žmogus, nugyvenęs visą gyvenimą, nepatirs tiek, kiek aš per tuos tris mėnesius".

Taigi pats požiūris keičia prasmę.

Senstant kylančios egzistencinės problemos susijusios ir su tam tikrais biocheminiais procesais. Tie pakitimai iš dalies provokuoja psichikos sutrikimus. Tačiau reikia į tai žiūrėti kaip į natūralų procesą.

Jūs puikiai suprantat: jeigu nebūtų mirties, nebūtų ir gyvybės. Reikalingiausią informaciją mes perdavėm savo vaikams, ir ateina laikas jiems užleisti vietą.

Kai kam šis amžiaus tarpsnis yra pats prasmingiausias. Kai atsigręžiu į savo praeitį, būna gaila jaunystės dienų, kurias iššvaisčiau beprasmiškai.

Šiuo metu esu susitaikęs su aplinkiniu pasauliu, priimu jį tokį, koks yra. Tai, kad kai kurie draugai jau mirę, aš priimu kaip natūralų dalyką, ir nebandau savęs laidoti, nes tai išties yra tik gyvenimo pusiaukelė.

Aštuoniasdešimtmetė bobutė, kuri džiaugiasi gyvenimu kaip didžiausia dovana, kažkada išgyveno tą patį.

Kiekvieną dieną mes susiduriame su pasirinkimu, turime eiti į vieną arba į kitą pusę, turime priimti vieną ar kitą sprendimą, ir nors tik vėliau paaiškės, ar elgeisi teisingai, niekada niekas už tave negali nuspręsti, ką daryti.

Ne senatvė mus padaro tokius ar kitokius, - mes patys. Jeigu žmogus jaučiasi esąs reikalingas - jis toks ir bus iš tikrųjų. Ko tikiesi, tą ir gausi.

Jeigu būdamas keturiasdešimties ar penkiasdešimties metų galvoji, kad tau dar viskas prieš akis, - atrasi sau erdvę. Na, o jei nebemiela nei šeimoje, nei darbe, nei su draugais, jautiesi atstumtas, kažko netekęs, išdrįsk ateiti pas psichoterapeutą.

Galbūt tereikia keleto pokalbių.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder