Labai gerai, jei mes stebėjome laimingas, save realizuojančias, išmintingas, harmoningas moteris, o jei mums nelabai pavyko ir stebėjome savimi nepasitikinčias, savęs nemylinčias, nemokančias rūpintis savimi moteris, gali būti, kad mes nesąmoningai kopijuosime jų elgesį ir gyvenimo būdą.
Kartosime iš mamos ir kitų moterų perimtas gyvenimo pamokas, tik ne visada jos ves į laimę ir harmonija su savimi.
Tai ko mes dažniausiai neišmokstame ir kaip sau padėti:
1. Pagarba savo kūnui. Kūnas yra mūsų namai ir būtina sąlyga mūsų egzistencijai. Daugybė moterų negeba priimti savo kūno tokio, koks jis yra, rūpintis juo, gerbti ir būti dėkingomis. Taip, kaip mama kalba apie savo kūną, kiek myli save, tiek dukra išmoksta priimti savo kūną tokį, koks jis yra. Dukros stebėdamos mamos santykį su savo kūnu, dažniausiai išmoksta tokio paties santykio.
Tarkim, jei mama jaučiasi stora ir bando vis kūdintis, mergaitė ar jau paauglė tai stebi ir suvokia lieknumą, kūdinimąsi kaip gyvenimo normą arba tarkim mama pati liekna, o dukra paauglystėje pradeda apvalėti, tada mama pradeda kritikuoti dukrą, drastiškai kontroliuoti mitybą.
Aišku galimas ir kitas variantas, jei tėvai neturi sveikų valgymo įpročių ir tarkim savo emocijas bando suvalgyti, tuomet vaikas irgi neišmoksta sveiko santykio su maistu. Jei tau sunku mylėti save tokią, kokia esi, tikėtina, kad to išmokai iš savo mamos arba kito vaikystėje svarbaus asmens.
Jeigu tu esi mama: jei augini dukrą – nebeturi teisės laikytis drastiškos dietos, neigiamai kalbėti apie savo ar dukros kūną, svorį, išvaizdą.
Jeigu tu esi jau suaugusi dukra: šitoje vietoje sustok ir įsisąmonink, kad tavo kūnas yra nuostabus, nes tavo kojos nešioja tave, rankos gali apkabinti brangius žmones, veidas perteikti emocijas. Jis vertas rūpesčio ir pagarbos.
2. Rūpestis savo poreikiais. Būtent savo poreikiais, ne vaikų, vyro, draugų, boso, o savo. Savo gimtosiose šeimose neretai matėme pavyzdį, kaip mama rūpinasi visais šeimos nariais, dar senstančiais tėvais, dar kaimynais, dar…. Gerai mamai svarbu visus pamaitinti, aprengti, sužiūrėti ir pasirūpinti.
Tokia mama dažnai pamiršta save ir savo poreikius. Būna, kad konsultacijų metu, paklausiu vaikų: „Koks tavo mamos hobis?“, o jie ima ir atšauna, kad mamos pomėgis tvarkyti namus arba lyginti rūbus, nes nuolat tą daro. Taigi iš mamų mes gauname žinutę, kad rūpintis savimi galima tik tada, kai yra pasirūpinta visais kitais arba rūpintis savimi nėra gerai, nes tada tu būsi egoistė. Taip moterys puikiai išmoksta nepastebėti savęs, savo poreikių, juos neigti.
Jeigu tu esi mama: sustok, pasirūpink savimi. Iš tuščio indo negalima nieko įpilti. Taigi pirma turi būti rami, pailsėjusi tam, kad galėtum būti paknakamai gera mama.
Jeigu tu esi jau suaugusi dukra: pirmiausia pabandyk suvokti, ko tau reikia, kaip norėtum, kad būtų, kaip galėtum šią minutę sau padėti. Nuolat to klausk savęs. Kol ateis suvokimas, kokie tavo poreikiai ir kaip juos reikia tenkinti.
3. Laisvė būti netobulai. Vaikystėje dauguma iš mūsų dažniau girdėjome kritiką: „Nesikūprink“, „Kalbėk aiškiai“, „Susiimk“, „Nežliumbk“ ir kt., o ne priėmimo ir palaikymo žodžius. Mergaitės bando įtikti suaugusiems žmonėms, bando stengtis tapti tokiomis, kokias jas nori matyti kiti.
Bandymas būti tobulai, kainuoja labai brangiai. Didžiausia kaina tai, kad pameti save, prarandi ramybę ir gebėjimą džiaugtis gyvenimu. Dar sunkiau būna mergaitėms, kurių mamos yra tobulos. Na taip atrodo mažoms mergaitėms, kurios žiūri į savo gražias, niekada nepavargstančias, daug dirbančias ir keturis namų kampus laikančias mamas. Vienos paauglės žodžiai: „Mano mama tobula. Aš niekada tokia nebūsiu. Ji visada graži, turi daug draugų, sportuoja, dirba per du darbus ir namuose palaiko idealią tvarką. Man taip neišeina, todėl geriau iš vis nieko nedaryti“.
Taip ir svyruoja jaunas žmogus tarp nieko nedarymo ir beprotiško mokymosi, sportavimo ir visuomeninės veiklos tempo.
Jeigu tu esi mama: nustok būti tobula, neužkrauk tokios naštos savo vaikui.
Jeigu tu esi jau suaugusi dukra: pagalvok ar tavo mama yra laiminga arba tas žmogus į kurį tu lygiuojiesi yra laimingas. Jei nelabai, tai greičiausiai neverta sekti jo pavyzdžiu ir priimti kritikos. Neverta priimti kritikos iš žmogaus, pas kurį tu neitum klausti patarimo.
4. Mokėjimas džiaugtis. Tradiciškai vaikai mokinami pareigų, taisyklių laikymosi, tikslo siekimo ir visko, ko reikia rimtam, suaugusio žmogaus gyvenimui ir dažnai suaugę žmonės pamiršta, kad lygiai taip pat svarbu gebėti, norėti ir skirti laikui gyvenimo džiaugsmui. Lietuviai atsakingai nežiūri į džiaugsmą, mes gi rimta, darbšti tauta, kenčianti sunkumus ir sprendžianti problemas.
Mes pykstame ant vaikų, jei jie per ilgai žaidžia, per daug atsipalaiduoja, per garsiai rėkia, per daug pramogauja. Tarsi siųsdami žinutę, kad ilsėtis, džiaugtis yra blogai. Todėl krūva žmonių negeba atsilaiduoti, nestresuoti, sustoti ir pasimėgauti akimirka.
Jeigu tu esi mama: suteik laiko vaikui žaisti, ilsėtis, pramogauti arba tiesiog nieko neveikti. Atsimeni vaikystės pramogą- vėpsojimą į debesis?
Jeigu tu esi jau suaugusi dukra: atsimink poilsis ir gyvenimo džiaugsmas yra dalykas rimtas. Planuok jį, skirk pakankamai laiko.
Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą