Nemalonus tipelis.

A. Kamiu yra pasakęs: tas, kuris pasirenka menininko dalią todėl, kad jaučiasi KITOKS, netrunka suvokti, kad jo menas ir jis pats bus kitokie tik tada, kuomet jis pripažins esąs toks kaip visi". Kolegė papasakojo ne tarnybinio romano, bet nevykusios kūrybinės partnerystės istoriją. "To žmogaus vidinis pasaulis susideda tik iš grandiozinio paties savęs suvokimo, kitų žmonių nuvertinimo ir nepagrįsto įtūžio konkurentams, todėl jis turėjo maža erdvės ir potencijos sumanymų įkūnijimui. Nuolat reikėjo glostyti jo "ego", girti kūrybos unikalumą, o į menkiausią kritinę pastabą žiūrėjo kaip į barbaro išpuolį. Toleravau visa tai, kol mano siela virto panaši į po lietaus patvinusią kanalizaciją", - sako Urtė.

Kol sutapo charakteriai

"Kai iš pažiūros inteligentiškas Lukas pasiūlė dirbti drauge, kaifavau. Atsivėrė naujos galimybės važiuot jo automobiliu kur akys veda, maniau, nykiausiems reportažams įkvėps gyvybės apokaliptinės fotografijos. Maniau, abu esame apimti švento kūrybos pamišimo, - juokiasi Urtė. - Nors sakoma, jog net imperatorienės akyse šoka kipšiukai, kai vežikas pasako komplimentą, šįsyk manyje spurdanti patelė įmigo giliu letargu. Užteko epizodo nudistų paplūdimy, kai pastebėjau Luką su esteto pasigėrėjimu fotografuojantį savo "padargus". Išgirdusi spontanišką išpažintį, jog kai kurios moterys puola ekstazėn vien stebeilydamos į raumeningą Luko pasturgalį, pasigailėjau, kad nesu Rodenas. Šiaip Lukas nesimėgavo nešvankybėmis, lyčių klausimais buvo taktiškas.
Žinojau, kad kartais vardan meno nukraujuoja kai kurios žmogiškos menžmogio savybės, nekreipiau domės į neslepiamą panieką man ir nevalingą džiūgavimą, kai pasakojo apie darbo netekusį ar finansinį krachą patyrusį kolegą. Užtat dažnai prisimindavo savąsias šlovės akimirkas. M. Cvetajeva rašė, jog šlovė - manijų derinys: didybės ir persekiojimo. Lukas įsivaizdavo, kad kolegos jo nekenčia iš pavydo, dėl jo išskirtinumo ir apkalbinėja, siekdami pakenkti.
Bet juk nemaloni fizionomija nenustelbia talento? Partneris stulbinančiai užfiksuodavo fauną ir florą, sustabdydamas akimirką žavingą. Niekuomet nesibodėjo smirdžių tvartų, o Luko skrydžiai virš gegutės lizdo stebino įžvalgomis. Buvo tartum sutvertas vaizduoti Visatos angelus, sklandančius paraleliniuose pasauliuose, nenuplėšdamas orumo, atverdamas savotišką jų išmintį bei vidinį grožį. Turėjo ir kitų pranašumų. Tarkim, niekada nesikišo į mano santykius su reportažų herojais, netrukdė beprasmiškai sukti ratus, konvulsyviai drebant, kol išdrįsiu it maitvanagis draskyti žmogieną. Nepastebimai it šešėlis Lukas prisėlindavo su savo objektyvu, kai dingdavau jam iš akių, užspeisdama herojų privačiausiose jo valdose. Nedarė staigių judesių, manipuliacijų, galėjusių suerzinti ir taip sudirgusius pašnekovus. Juk turėjau ir kitokios patirties: vienas fotografas, nenustygstantis it žaltys lapijoje, šokdavo ant mano pašnekovo, šaukdamas: "Palauk, dabar aš pasakysiu!", ir nebeleisdavo anam prasižioti.
Keletą kartų buvau tiesiog sujaudinta partnerio jautrumo. Kai turėdavome laiko paklaidžioti po apylinkes, netikėtai susidurdavau su Luku senose kapinaitėse; atrodė, mus traukia tie patys dalykai. Kai bendraudama su žmonėmis dvasiškai išsekdavau ir susileisdavau it mimoza, Lukas suprasdavo: laikas namo, ir neversdavo leistis tądien į dar vieną žygį. Tik kiekvienoje smulkmenoje pasireikšdavo Luko pagieža: pasiskųsk nemiga, o tas jau samprotauja apie mano psichozę ir visišką vidinį chaosą. Sykį, kai man į kulkšnį įkando šunelis, Lukas labai susirūpino, kuomi patepti žaizdą. Deja, jo vaistinėlės buteliukuose visos dezinfekcinės priemonės jau buvo virtusios dulkėmis", - šypsosi Urtė.

"Žmoniški" inicidentai

"Netrukdė ir Luko didžiavimasis sukauptais turtais, užuominos, kad jam to pavyzdžiu, anei Luko šykštumas. Juk ne veltui Margaret Tečer yra pasakiusi: "Gerojo samariečio niekas nė neprisimintų, jeigu jis turėtų tik gerų ketinimų. Bet jis dar turėjo ir pinigų".
Visgi erzino jo taupumas. Kai vykome nuošalų į narkomanų prieglobstį, Lukas pasišovė nupirkt cigarečių, atseit žinąs, jog be jų tie žmonės su mumis net nesišnekės. Aš tuomet neturėjau rūkalų, ir man buvo gėda, kad Lukas nė nemanė palikti jiems tą pigų pakelį.
Kartą važiuodami šnekučiavomės apie mano vaikystės draugus: užjūryje jie triūsia 12-14 valandų per parą, užtat savaitgaliais išmaišo Ameriką, apsistodami prabangiausiuose viešbučiuose. Lukas leptelėjo: "Kvailiai! Lažinamės, jog namą jie pirko kreditan". Kadangi Lukas įkyriai siūlė iš to lažintis ir šaipėsi iš mano draugų, pratrūkau. Man neužteko replikos, jog į karstą pinigų neįsidėsi, priminiau jam vieną įvykį. Sykį į komandiruotę Lukas pasiėmė paauglį sūnų iš pirmos santuokos. Pakelės bistro paklausiau vaikio, ką jam paimti. Tas atšovė pusryčiausiąs su tėčiu. Kadangi grąžinau šiam keletą litų skolos, sau pasiėmė kavos, o likusius įspraudė sūnui smulkioms išlaidoms. Už juos vaikis ir nusipirko savo čeburėką. Prabuvus keturias valandas valdiškuose namuose, liko dar pora valandų kelionės. Nors Lukas pabrėžė iš anksto įspėjęs vaikį įsidėti užkandžių iš namų, keliskart pareiškė sūnui, kad jie galbūt papietausią pakeliui. Kai berniukas išsitraukė pakelį sausainių, Lukas pusę jų sušlamštė. Buvau "apakus", - prisimena Urtė.

Paskutinis kantrybės lašas

"Lukas kaskart putojo, kad jo nuotraukos "debiliškai" sumaketuotos, visuomet jautėsi neįvertintas. Apkalbėjo moteris, kurioms jis neva padėjęs prasimušti, be Luko jos būtų buvę niekas, o nedėkingosios štai atsuko jam nugarą. Dabar manau, kad jos nepakėlė Luko arogancijos ir puikybės. Jis nuolat kritikavo mano "šūdiną" laikraštį ir kėlė pavyzdžiu kitus leidinius, iš kurių, beje, Lukui buvo pasiūlyta išeiti. Mano veiksnumą ėmė riboti nėštumas kaltės jausmu: gal iš tikrųjų turėčiau priešintis rutinos srovei ir įpratinti kolektyvą pagarbiau žiūrėti į to žmogaus ieškojimus? Keisti požiūrį: gal mano kuklus tekstas turėtų tik papildyti milžinišką informaciją "nešančias" tokio pat formato jo fotografijas. Atrodo, trūko drąsos pačiam pateikti savo idėjas, ir aš turėjau būti tarpininkė, pleištas, žaibolaidis. Net prikišdavo, kad aš trigubai daugiau uždirbu savo rašliava, nei jis gauna už savo neįkainojamas nuotraukas. Bergždžias triūsas buvo jį įtikinti, jog reportažams reikia kokretaus įvykio ir dinamikos, ne tik fantazmų ar abstrakčios bežmogės erdvės.
Suprantu, kad sukritikuoti menininko kūrinį yra tas pats, kas motinai pasakyti, jog jai gimė negražus ar nesveikas kūdikis. Bet juk ne kasdien gimsta šedevrai ir nė vienas nesam apdrausti nuo eilinės nesėkmės. Kūrybos titanai sunaikino tiek skulptūrų ir drobių! Kai neiškentusi prabilau apie genijaus sindromą, Luko automobilis vos nesirėžė į pakelės medį. Kodėl kiti jo kolegos nedraskė akių, kad jų nuotraukos "apipjaustomos" ar nukišamos į stalčių? Turbūt todėl, kad jie vertino ir kitų žmonių nuomonę. Lukas sakė pastebėjęs, jog kai kurie jo kolegos jau psichologiškai palūžę, amebos be sveikų ambicijų. Apskritai žmoniją Lukas skirstė į "Aš" ir menkaverčius "Jie", neturinčius talento, skonio ir savitos pasaulėjautos.
Scenos kartojosi audringai ir monotoniškai, vis laukiau, kol mudu su partneriu "apsitrinsim briaunas". Paskutinis lašas kantrybės taurėn įtiško, kai teko grąžinti keletą Luko fotografijų: jos buvo meniškai neryškios, lyg tvyrančiame rūke plūduriuotų nenusakomos paskirties daiktai, žmonių veidai buvo ne tik efemeriški, bet ir išskydusių bruožų. Atsargiai pasakiau, jog vertinu jo pastangas, tai būtų stulbinančios nuotraukos parodai, tik jos turėtų būti didelės, kad neįtempęs regos įžvelgtumei, kas ten pavaizduota. Tuomet Lukas ėmė šaukti, jog normalus autorius kovoja, kol įrodo vyresnybei, kad nuotraukos profesionalios, nepakeičiamos. Mano kolegos esą dvasios distrofikai ir idiotai, o aš išvis nulis, tuščia vieta, neturinti jokio balso. Kad aš todėl nieko ir nepasiekiau gyvenime, esu apgailėtina konformistė ir silpnavalė. "O tu man šveiti į veidą tai, dėl ko stengiausi!" Maniau, kad tuoj man suduos. Baisiausia, kad tokį jo monologą ar nuosprendį įvairiomis variacijomis girdėdavau kaskart mums susitikus. Kad išlipusi iš jo automobilio jausdavausi neįgali bendrauti su bet kuo, priskirdavau tai savo šiaudadūšiškumui. Gal šįkart jo intonacija buvo ypatinga, kad smogė man per smegenis nematomu vėzdu. Norėjau pasakyti: "Pala, o kaip tu gali gyventi kuklia moterimi, kuri yra "tik" virėja?" Čia mano sąmonė patyrė nušvitimą: juk Luko moteris gavo didįjį prizą - gavo JĮ, genijų. O tokia garbė atperka viską.
Kai svarstau, ar reikalo spiriama, nesiryšiu pataikauti Lukui ir siūlysiu jam dirbti drauge ir toliau, galvoju, kad jis net nesupras, kas atsitiko. Vėl mane kaip šunytį murkdys snukučiu į kakutį. Akivaizdu, geriausia politika - apsimetinėjimas. Ir protingi žmonės tokiam Lukui nesako tiesiai į akis: "Tu esi nemalonus tipas!"- jie paprasčiausiai neturi su juo reikalų.