Priklausomybė nuo alkoholio laiko atsakomybės liga
Anot psichologės psichoterapeutės Raimondos Tomkevičienės, alkoholizmą galima apibrėžti skirtingai, tačiau susirūpinti derėtų tada, kai alkoholis pradeda trukdyti gyventi: „Be jokios abejonės, tai veikia ir artimuosius. Į trukdymą gyventi įeina visos gyvenimo sritys – darbas, santykiai su artimaisiais, laisvalaikis. [...] Dažnai painiojama – ar jau yra priklausomybė, ar nėra. Taip, mes turime diagnostinius kriterijus, bet apie tai kalbėtis galime tik su specialistais arba tada, kai žmogus pats kreipiasi.“
R. Tomkevičienė priduria – patys priklausomi asmenys, jau ne vienerius metus gyvenantys blaiviai, savo žodyne turi dar vieną sampratą – priklausomybė yra atsakomybės liga. „Netgi patys jie taip vadina. Iš tiesų priklausomybės sampratos istorija gana ilga, sudėtinga. Ji iš tiesų tebesitęsia iki šiol. Pradžioje buvo manoma, kad tai yra nemoralu, paleistuvystė, valios problemos. Paskui atsirado samprata, kad alkoholizmas yra liga ir būtent požiūris į alkoholizmą kaip į ligą labai praskaidrino erdvę aplink šią problemą. Visiems – ir specialistams, ir patiems kenčiantiems, ir artimiesiems, nes atsirado kažkokie atramos taškai, apie ką pradėti galvoti, kas čia per liga, nuo kur ji prasidėjo, ką su ja daryti, kaip sveikti“, – aiškina R. Tomkevičienė.
Pasak jos, po to atsirado ir sveikimo samprata, kam daug įtakos turėjo anoniminių alkoholikų judėjimo atsiradimas. Vis dėlto, tvirtina R. Tomkevičienė, alkoholizmo, kaip ligos, samprata sulaukia nemažai kritikos, nes panaikino moralinę stigmą, bet sukūrė kitą – nepagydomo ligonio.
„Alkoholizmas turi savo kriterijus. Jie apibrėžti, bet, jeigu kalbame apie pirmuosius ženklus, tai iš savo patirties sakyčiau, kad patys pirmieji ženklai, kai vertėtų sunerimti, yra pastabos iš artimųjų, būtent artimųjų nerimas, klaustukai artimųjų galvose, kai jie pradeda savęs ar net garsiai klausti – kas čia vyksta, ar taip ir bus, ar mes taip visą laiką ir gyvensime? Mano galva, tai patys pirmieji ženklai“, – įsitikinusi R. Tomkevičienė.
Alkoholikų artimieji nepalieka ir dėl kopriklausomybės
Alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų, draugų bendrijos Al-Anom narė Milda, grupei priklausanti jau devynerius metus, prisimena supratusi, kad jos vyras alkoholikas, tik tada, kai atėjo į šią grupę.
„Esu tas žmogus, kuris į Al-Anoną atėjo todėl, kad pradėjo ieškoti sau pagalbos. Vyro gėrimas baigėsi didžiuliu skandalu tarp mano tėvų. Jis vos neprasiskėlė sau galvos, būdamas neblaivus, iškėlė sceną. Tada supratau, kad man reikia trauktis, nes nebegaliu taip gyventi. Pradėjau ieškoti sau pagalbos. Tik atėjusi į Al-Anoną suvokiau, kodėl vyras taip elgėsi ir kodėl aš taip keistai pradėjau jaustis būtent tada, kai jis nusprendė alkoholio nebevartoti“, – sako Milda.
Ji pastebi, kad yra žmonių, kurie į Al-Anon draugiją ateina tada, kai artimas žmogus labai stipriai geria, tačiau yra ir tokių, kurie ten apsilanko po to, kai artimas žmogus nustoja vartoti alkoholį.
„Atrodo, sieki vienintelio tikslo – kad vyras nustotų gerti. Atrodo, viskas yra gerai, kad tik jis negertų. Kai nutiko tokia šventė – vyras negeria – [...] aš pradėjau jaustis labai keistai. Atrodė, vyras negeria, bet kažkokios laimės nėra. Pradėjau jausti nerimą, atsirado ir fizinių sunkumų“, – pasakoja Milda.
R. Tomkevičienės teigimu, tai, ką apibūdina Milda, yra vadinama kopriklausomybė. Pasak psichologės psichoterapeutės, tai tokia pati priklausomybė, tik ne nuo alkoholio ar kitų medžiagų, o nuo alkoholį vartojančio žmogaus.
„Literatūroje įvardijama, kad tai – priklausomybė nuo santykių. Esmė yra ta pati kaip ir visų priklausomybių. Priklausomų artimųjų dėmesio centras ir yra tas vartojantis žmogus. Viskas, visas pasaulis sukasi apie jį, jis yra ta planeta, apie kurią sukasi visos kitos. Kai staiga ta planeta pakeičia kryptį, nebeaišku, ką daryti, kaip būti“, – sako R. Tomkevičienė.
Jos aiškinimu, kadangi alkoholizmas neišsivysto per metus ar dvejus, žmonės pripranta prie gyvenimo su nuo alkoholio priklausomu žmogumi: „Gyvenimas jau būna įgavęs savo natūralią tėkmę ir staiga kažkas pradeda keistis. [...] Nėra įgūdžių, kaip gyventi su negeriančiu vyru, bet yra puikūs, fantastiški įgūdžiai, kaip gyventi su geriančiu vyru – ką daryti, kam ką pasakyti, kada bartis, kaip elgtis, kada kam pasiskųsti. Visa tai nusistovėję, o, kai gyvenimas keičiasi, tada nebeaišku, ką daryti.“
Nustojus vartoti alkoholį, išryškėja emocinės problemos
R. Tomkevičienės teigimu, dažnai įsivaizduojama, kad žmogui nustojus gerti viskas pagerės, tačiau tai neretai tebūna trumpalaikė euforijos būsena. „Euforija kažkiek laiko trunka, bet tai labai sunkus etapas. Kai žmogus pradeda blaivytis, staiga pasimato visa realybė su visu savo grožiu ir negrožiu. Pačiam priklausomam žmogui labai sunku tai atlaikyti. Be pagalbos tikrai labai sunku. [...] Viskas išryškėja – liūdesys, pykčio protrūkiai, nerimas“, – atkreipia dėmesį R. Tomkevičienė.
Jai antrina Al-Anon narė Milda, kuri prisimena bandžiusi vyrą palikti, tačiau problemos dėl to neišnyko: „Aš nusprendžiau palikti vyrą. Po tam tikro laiko supratau, kad esmė ne tame. Visos mano problemos išėjo kartu su manimi. Aš galvojau, kad vyro nebus ir aš pradėsiu kitaip jaustis, bet, deja, atsitiko taip, kad man buvo taip pat blogai. Aš tada kažkaip savo problemas kėliau į kitus žmones. Man atrodė, kad jie neteisingai gyvena, neteisingai mane priima.“
Moteris tvirtina tada supratusi, kad vis dėlto ne visos problemos šeimoje kildavusios tik dėl vyro ir ji pati leidusi sau per daug reikalauti dėmesio. „Tas išėjimas man leido suvokti, kad aš turiu rimtų bėdų su savimi, su savo nuostatomis, savo ligotu požiūriu. Pasirodo, kad ta kopriklausomybė yra lygiai tokia pati priklausomybė ir su ja reikia rimtai dirbti. Pradėjau tai daryti“, – sako Milda.
Tai, įsitikinusi pašnekovė, padėjo atskirti ligą nuo žmogaus. „Man tai pradėjo suvokti, kad mano tiksliai lyg ir buvo geri. Man atrodė, kad aš stengiuosi, norėjau keisti, išlaikyti šeimą, gelbėti santykius, bet visiškai nekreipiau dėmesio, r to nori vyras, ką jis jaučia, kaip jam su manimi tokia gyventi? Pradėjau matyti save iš šono ir iš tikrųjų pakraupau. Man atrodė, kad aš tokia balta ir pūkuota, tiek daug stengiuosi, tiek daug dedu pastangų, bet tiesiog verčiau tą vyrą būti tuo, kuo jis negali ir nenori būti“, – pasakoja Milda.
Ji priduria – toks požiūrio pasikeitimas leido į vyrą pažvelgti į antrąją pusę iš naujo ir netgi ją iš naujo įsimylėti.
Melavimas padeda alkoholikui išvengti pasekmių
Pasak psichologės psichoterapeutės R. Tomkevičienės, savo elgesio pasekmes labai svarbu patirti ne tik nuo alkoholio priklausomiems žmonėms, bet ir jų artimiesiems, nes kitaip neįmanoma išmokti pamokų.
„Kiekvienas žmogus yra laisvas pasirinkti, ką jis nusprendžia. Pasirinkti pagal tai, kokią kainą už tai jis yra pasiruošęs sumokėti, kokią prasmę įdeda į savo pasirinkimą. Visi pasirinkimai kainuoja. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet visi kainuoja. Nutrauktas bendravimas kainuos vienaip, nenutrauktas – kitaip. Lygiai taip pat ir vienas, ir kitas būdas kažkokias galimybes atskleidžia, o kažkokias – atima“, – akcentuoja R. Tomkevičienė.
Ji sutinka neretai pačiam žmogui būna labai sunku atskirti, kodėl jis pasirenka būti kartu su žmogumi, priklausomu nuo alkoholio. „Pagal ką aš taip nusprendžiau? Ar pagal tai, kad taip reikia, ar pagal tai, kad tai gražu, padoru, ar pagal tai, kaip aš jaučiuosi? Man atrodo, kad raktas sprendimą, yra rūpinimasis savimi. Pirmas klausimas – kaip jaučiuosi būdamas šalia, kai jis ar ji niekada neišsiblaivo?“ – pataria R. Tomkevičienė.
Pasak psichologės psichoterapeutės, nuoširdžiai atsakyti į šį klausimą sudėtinga ne tik dėl to, kad visuomenei būdinga kitiems priskirti pareigas, bet ir dėl to, kad tai padaryti skaudu. „Man atrodo, kad vienintelis dalykas, kurį bet kas [...] gali padaryti – nemeluoti, atvirai sakyti, ką matau ir ką girdžiu. Jeigu meluoju, įsitraukiu į tą patį žaidimą ir žmogų saugau nuo pasekmių. Jeigu pasirenkama su žmogumi, priklausomu nuo alkoholio, nebebendrauti, tai irgi yra pasisakymas. Tai irgi tam tikras ženklas“, – sako R. Tomkevičienė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą