Gyventi su alkoholiku arba narkomanu sunku ir fiziškai, ir morališkai. Nuolatinis kaltės jausmas, kad galbūt dar ne viskas išbandyta, nerimas, nepasitikėjimas, abejonės dėl rytojaus, apmaudas, pyktis... Visi šie sunkūs jausmai gyvenimą daro nepakenčiamą.
Priklausomybės ligų terminologijoje yra sąvoka - sąlyginė priklausomybė, arba ko-priklausomybė, kuri reiškia, jog priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų pažeistoje šeimoje jos nariams išsiugdo tam tikri elgesio ir mąstymo stereotipai, kurie, dažniausiai nesąmoningai, valdo jų gyvenimą.
Pagrindinis sąlyginės priklausomybės bruožas - žmogus po truputį, nepastebimai visiškai pasineria į kito žmogaus elgesio kontroliavimą ir laikui bėgant nustoja rūpintis savo poreikiais.
Iš pradžių - retkarčiais, paskui - kasdien
Klasikinis atvejis: 35 metų moteris ir jos bendraamžis vyras kartu gyvena 10 metų, augina vaiką. Dar neseniai planavo susilaukti antro, tačiau pastaruoju metu šeimynininis gyvenimas virto košmaru. Vyras iš pradžių išgėrinėjo epizodiškai, paskui dažniau, kol galiausiai ėmė tai daryti kasdien. Moteris vis labiau vyrui priekaištavo - šis vis labiau gėrė, užsisklendė savyje. Žmona iš pradžių bandė vyrą kontroliuoti, tačiau bergždžiai.
Artimieji moterį ragina skirtis, tačiau ji vis dar abejoja, ar tinkamai pasielgtų palikusi artimą žmogų vieną su savo bėda...
Ką daryti?
Pasak profesorės narkologės ir šeimos psichoterapeutės, knygų priklausomybės tema autorės Valentinos Moskalenko, alkoholizmas nepraeina be gydymo, o žmogus, gyvenantis su alkoholiku, kenčia ko-priklausomybę, kuri ne lengvesnė nei paties alkoholiko priklausomybė nuo alkoholio.
Pagalba, anot specialistės, reikalinga visai šeimai. Žmona ar vyras, gyvenantis kartu su alkoholiku, apgaudinėja save iliuzijomis: jis mano, kad geriantis sutuoktinis pagaliau atsipeikės ir liausis. Iliuzijos, be abejonės, sušvelnina skausmą, tačiau susidūrimas su realybe vis tiek neišvengiamas.
Visi ko-priklausomi žmonės elgiasi panašiai: priekaištauja, apeliuoja į sąžinę, bando kontroliuoti, veja iš namų. "Kontroliuojantis elgesys - tiesus kelias į pralaimėjimą, - teigia V. Moskalenko. - Dar nė vienam nepavyko priversti alkoholiko negerti."
Su alkoholiku gyvenančiam žmogui reikia pradėti nuo savęs: pirmiausiai emociškai išsiblaivinti pačiam.
"Supraskite, kad negyvenate savo gyvenimo, nes nuo ryto iki vakaro galvojate apie kito žmogaus problemą, o savąsias neigiate taip pat karštai, kaip alkoholikas neigia savo ligą."
Pasak specialistės, tokie žmonės nebegali būti pakankamai atsakingi tėvai. Ko-priklausomybė progresuoja ir priveda prie kūno negalių, dvasios degradacijos, kai meilę artimam ir sau pakeičia pyktis, susierzinimas bei neapykanta.
Jakobas Maršakas, sukūręs savotišką priklausomybių gydymo metodą, JAV ir Rusijoje įkūręs privačias narkomanų reabilitacijos klinikas, teigia, kad gyvenimas su alkoholiku sveiko žmogaus psichikoje sukelia patologininius pokyčius. Jie pasireiškia dėmesio sau praradimu, tariamu pasiaukojimu ir įkyria kito žmogaus kontrole.
Ko-priklausomas žmogus tampa nerimastingas, nes stengiasi numatyti galimas bėdas, kurias sukuria alkoholikas, ir užbėgti joms už akių. Šitaip jis prisiima atsakomybę ne už savo poelgius.
"Pirmiausiai reikia suvokti, kad alkoholizmas - tai liga: tiek somatinė, tiek psichinė. Tai liga, kai alkoholis kaip vaistas nuo depresijos tampa toks pat būtinas kaip oras sveikam žmogui. Blogos charakterio savybės ir bjaurus elgesys yra tos ligos padarinys - kaip aukšta temperatūra sergant gripu", - aiškina J. Maršakas.
Yra tam tikrų metodikų, kurios padeda įtikinti priklausomą žmogų gydytis. Specialistas rekomenduoja artimiesiems perskaityti žymaus amerikiečių psichologo Vernon E. Johnson knygą "How to convince a drug addict and an alcoholic to go to be treated. Therapeutic beliefs" ("Kaip įtikinti narkomaną ir alkoholiką gydytis. Įtaigos terapija").
Privalote pasakyti "ne"
"Netikėkite nė vienu alkoholiko ar narkomano žodžiu, - pataria J. Maršakas. - Viskuo, ką sako, jis siekia vieno: gauti "dozę". Netgi šauksmu: "Padėk!"
Priklausomybe nuo svaigalų sergantis žmogus laiką suvokia kitaip nei likusieji. Laikas jam - metamorfozių virtinė, kuri veda prie "dozės". Toliau - "kaifas". Paskui - atgaila. Po to depresija be svaigalų ir laukinis potraukis. Ir vėl - "dozė".
"Mano pozicija tokia: privalote tokiam žmogui pasakyti "ne" - ar tai būtų prašymas duoti pinigų, ar suteikti nakvynę, ar maisto, ar pasitikėjimo kreditą", - sako gydytojas.
Klinikose paprastai sakoma: jeigu žmogus pats nenori gydytis, - prievarta nieko nepadarysime. Bet įtikinti - alkoholiką ar narkomaną - sunkiausias darbas...
Taip, čia reikia konsoliduotis su specialistais. Vernon Johnson minėtoje knygoje aprašė intervencijos metodą. Jis, beje, atliko intervenciją JAV prezidento Gerald Ford žmonai. Išsigydžiusi Betty Ford įkūrė puikią kliniką Kalifornijoje.
Iš tiesų, įtikinimo specialistų maža. Artimieji - ko-priklausomi žmonės, o tai JAV traktuojama kaip psichikos sutrikimas. Amerikiečių mokslininkai tai nustatė pasižiūrėję statistiką, kaip vyksta tolesnis sveikimas žmogui išėjus iš klinikos. Ir paaiškėjo: vienišiai atkrenta kur kas rečiau nei tie, kurie grįžta į šeimą.
Atrodytų, šeima turėtų palaikyti, bet... Tuomet mokslininkai ėmė domėtis: kaip šeima trukdo pasveikti? Ir atrado dvi esmines priežastis: jie nuolat kontroliuoja žmogų, kad "pakištų pagalvę", ir imasi atsakomybės už poelgius, kuriuos jis padaro neblaivus. Kad to nebūtų, paguldę į kliniką šeimos narį gydytis, patys artimieji turi bėgti į specialias grupes artimiesiems, ten mokytis įveikti savo priklausomybę ir išmokti tinkamai elgtis per antrąjį gydymo etapą.
Tęsinys - kitą šeštadienį
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą