Psichologė: su savimi turime elgtis taip, kaip elgiamės su geriausiais draugais

E. Dereškevičiūtės teigimu, nereikia tikėtis, kad emocinį intelektą kažkas atneš ant lėkštutės – turime patys analizuoti savo reakcijas. „Jei kiekvieną dieną į darbą einate vos kojas vilkdamas, su baime, pagalvokite, kas ją kelia. Jei baimės šaltinio negalite pašalinti, gal reikia keisti darbą. Arba, jei bendraudamas su draugais jaučiatės piktas, neišklausytas, nesuprastas ir pan., verta pagalvoti, ar jie iš tikrųjų draugai, ar tikrai norisi su jais būti.“

– Apie emocinį intelektą girdime vis daugiau. Kas yra emocinis intelektas ir kaip jį apibūdina psichologijos mokslas?

– Emocinis intelektas – labai keista sąvoka, nes dažniausiai sakome, kad, jei kalba emocijos, protas ar logika tyli. Arba, jei sprendimas grįstas protu, tada tikrai ne emocijomis. O ši sąvoka rodo emocijų ir intelekto darną. Dėmesys emociniam intelektui atsirado pastebėjus, kad žmonėms, kurių loginio mąstymo gebėjimai dideli, nebūtinai gyvenime, veikloje ar versle labai sekasi. Taip pat pastebėta, kad, lyderio savybių turinčiam žmogui, gebančiam bendrauti su kitais, daryti kitiems įtaką, sekasi daug geriau nei pirmajam. Taigi emocinis intelektas yra gebėjimas pažinti savo ir kitų jausmus bei savybes ir pasinaudoti tomis žiniomis reguliuojant, pasirenkant savo emocijas, keičiant savo emocinę būseną, darant įtaką kitiems, keičiant grupės emocinę būseną ir pan. Danielis Golemanas, vienas iš emocinio intelekto pradininkų ir tyrėjų, sako, kad žmonėms, turintiems emocinį intelektą, geriau sekasi, nes jie sugeba priimti geresnius sprendimus bet kuriose srityse.

Žinoma, XX a. pradžioje pirmiausia prasidėjo loginio intelekto tyrimai. Jie parodė, kad žmonėms, kurie geriau supranta gyvenimo, ekonomikos, verslo dėsningumus, sekasi geriau. 1983 m. Howardas Gardneris paskelbė septynias intelekto rūšis teigdamas, kad žmogui būdingi ne vien loginio mąstymo gebėjimai. Kai kurie turi muzikinį intelektą: gerą klausą, gerai suvokia ritmą, garsus, sugeba juos atkartoti. Kai kurie turi puikų erdvinį intelektą (tai nėra matematinis intelektas): konstruoja, lanksto, stato, vėliau tampa architektais ir inžinieriais. Dar yra kinestetinis intelektas: jį turi sportininkai, nes labai gerai jaučia ir valdo savo kūną.

H. Gardneris paminėjo ir dvi keistesnes intelekto rūšis – intrapsichinį ir tarpasmeninį. Intrapsichinis intelektas padeda žmonėms labai gerai atpažinti savo jausmus, jausmų dinamiką, savo stipriąsias ir silpnąsias puses. O tarpasmeninis intelektas tų žmonių, kurie mokykloje, kad ir būdami padaužos, vis tiek buvo klasės lyderiai, paskui juos visi bėgdavo iš pamokų ir t. t. Taigi H. Gardneris pasakė, kad vieni labai gerai pažįsta save, kiti – labai gerai supranta, kaip veikia santykiai, kaip daroma įtaka, kaip galima pasiimti kitų dėmesį. Taigi iš esmės emocinis intelektas yra intrapsichinio ir tarpasmeninio intelekto derinys.

– Kiek šis derinys svarbus kitų intelekto rūšių kontekste?

– Labai daug tyrinėtas vadovaujamas pareigas užimančių asmenų emocinis intelektas. Nustatyta, kad, jei vadovui būdingas aukštas emocinis intelektas, tiek asmeniniai jo rezultatai, tiek jo padalinio ar organizacijos rezultatai yra 20–40 proc. aukštesni negu tų, kurių emocinis intelektas žemesnis. Tačiau emocinio intelekto poveikis nėra taip paprastai apskaičiuojamas ir įvertinamas, nes turi daug tarpinių kintamųjų. Pirmiausia, jei vadovui būdingas aukštesnis emocinis intelektas, toks žmogus yra lankstesnis rinkdamasis lyderystės stilių: su vienu darbuotoju jis gali elgtis griežčiau (nurodyti, pabarti), kitą – pagloboti ir pan. O toks vadovo ankstumas darbe kuria geresnę atmosferą, geresnį psichologinį klimatą. Geresnė atmosfera organizacijos rezultatams daro iki 30 proc. didesnę įtaką.

Taip pat tyrimai įrodė, kad, nors emocinis intelektas yra kritinis veiksnys, lemiantis vadovo darbo sėkmę, vis dėlto vadovui svarbūs ir loginio mąstymo gebėjimai: jei loginis intelektas žemesnis už vidutinį, bet emocinis intelektas labai aukštas (toks derinys itin retas), rezultatų nebus. Taigi vadovai turi turėti ir emocinį intelektą, ir gebėti suprasti dėsningumus. Tik tada jie pasieks gerų rezultatų. Be abejo, emocinis intelektas labai svarbus tiems asmenims, kurie dirba su žmonėmis: socialiniams darbuotojams, medicinos seserims, mokytojams, dėstytojams, psichologams. Šių profesijų atstovai turi gebėti pažinti kitus asmenis, užmegzti ryšį ir drauge labai gerai pažinti save.

– Tarpasmeniniuose santykiuose, ko gero, emocinis intelektas ne mažiau reikšmingas?

– Tikrai taip, nes, jei norime artimo ryšio, pirmiausia turime labai gerai jausti save ir iš savo pačių emocinės reakcijos atpažinti, kurie žmonės mums patinka, kelia malonius jausmus, o kurie, pavyzdžiui, vargina. O tada paanalizuoti ir suprasti, iš kur ateina tie malonūs arba nemalonūs jausmai. Kita vertus, jei bendraujame su žmonėmis ir esame jiems nejautrūs, nematome, kokį poveikį kitam žmogui daro mūsų veiksmai ar žodžiai, ryšys nutrūksta. Jei būsime dėmesingi, pamatysime, kad užsikalbėjome per daug, todėl kitas pradeda nuobodžiauti. Žmonės būti kartu gali tik tada, kai jaučia, ką pats jaučia, ir ką jaučia kitas.

– Kaip atsiranda emocijos ir kokią galią jos turi žmogaus mąstymui, elgesiui?

– Iš pradžių galvota, kad emocijas ir emocines reakcijas galime paaiškinti gana paprastai ir kad egzistuoja tik vienas emocijų atsiradimo būdas. T. y. mes gauname informaciją iš aplinkos (kažką išgirdome, pamatėme, užuodėme), tada ji keliauja į mūsų smegenų gumburą, kuris yra signalų iš išorės paskirstymo vieta, o šis siunčia informaciją į atitinkamas smegenų žievės skiltis. Kai išanalizuojame informaciją smegenų žievėje, ji duoda signalą limbinei sistemai, atsakingai už emocijas. O tada mes jau reaguojame pykčiu, baime ir t. t.

Bet tada kilo klausimas, kaip paaiškinti impulsyvias emocines reakcijas, kurios nebuvo apmąstytos. Išaiškėjo, kad mes turime du emocinio reagavimo kelius. Vienas – greitasis trumpasis emocinis reagavimo kelias, kai smegenų žievė nedalyvauja. Trumpai kalbant, mes gauname signalą iš išorės, o smegenų gumburas iš karto duoda signalą už emocijas atsakingai sričiai, limbinei sistemai, kaip reaguoti. Tai paaiškina labai greitas reakcijas. Pavyzdžiui, važiuojate automobiliu, kažkas labai greitai prieš jus stabdo, jūs taip pat greitai spustelite pedalą. Iš pradžių net nesuvokiate savo emocijos, bet paskui jau ima drebėti rankos, ateina šioks toks atsipalaidavimo jausmas ir pradedate suvokti, kad išsigandote, todėl greitai paspaudėte pedalą. Tai reiškia, kad pirmiausia buvo signalas emocinei sistemai – iškilo grėsmė, imkis tam tikrų veiksmų. Emocinė reakcija paleidžia visą hormonų mechanizmą ir skatina atitinkamą mūsų elgesį, bet suvokimas, kokia tai emocija, atsiranda vėliau.

Šis greitasis emocinio reagavimo kelias evoliucijos metu padėjo žmogui išgyventi. Įsivaizduokite – puola laukinis žvėris, jums nėra kada galvoti, turite bėgti. Dabar fizinių grėsmių neliko, bet trumpasis emocinio reagavimo kelias nedingo, tik turime ir lėtojo emocinio reagavimo kelią. Jis dvigubai ilgesnis negu pirmas, bet tik sekundės dalimis. Ką jis mums duoda? Pamatome objektą – gyvatė. Trumpojo emocinio reagavimo kelias mus skatina atšokti, bet smegenų žievė sako – palauk, akių nėra, žvynų nėra, nejuda, vadinasi, čia pagalys, panašus į gyvatę, todėl nėra ko bijoti ir gali ramiai keliauti. Taigi lėtasis emocinio reagavimo kelias įjungia mąstymą, kurie leidžia pakeisti emocinę reakciją. Todėl įvertinę situaciją emocinę reakciją galime susilpninti, sustiprinti arba visiškai pakeisti.

Socialinio bendravimo situacijose vienareikšmiškai galioja ilgasis emocinio reagavimo kelias. Trumpai kalbant, mūsų emocija priklauso nuo to, ką pagalvojame. Per mokymus paprašiau nupiešti labai blogą ir normalią situaciją Lietuvoje. Be abejonės, kai pradedame galvoti, kad Lietuvoje blogai (emigracija, savižudybės, girtuokliai, korumpuoti politikai ir t. t.), jaučiamės depresiški, liūdni, išsigandę, nieko nesinori. Bet jei pagalvojame, kad žmonės čia gyvena, džiaugiasi gyvenimu, turi darbus, ne tik išvažiuoja, bet ir grįžta, yra jaunimo, kuris ateina su naujomis verslo iniciatyvomis, politikoje ir versle matome daugiau skaidrumo, versle, emocija irgi keičiasi. Taigi vienaip ar kitaip nuspalvindami situaciją galime keisti emociją.

Beje, turime pavyzdį su puspilne arba pustušte stikline. Jei kalbame apie emocinės būsenos keitimą, nė vienos situacijos nesiūlau vertinti tokiu aspektu, nes tai realybės iškraipymas. Svarbu vertinti realiai – nei pusiau tuščia, nei pusiau pilna, tiesiog joje yra 50 proc. vandens. Trumpai kalbant, Lietuvoje nei blogai, nei gerai: yra šaunių dalykų ir yra taisytinų. Tada, žiūrėdami į taisytinus dalykus, galime ieškoti sprendimų. Prie ko tai veda? Prie malonios emocinės būsenos, energijos, noro veikti.

– Ką kiekvienam žmogui būtina žinoti apie emocijas? Dažnai savo elgesį teisiname emocijomis. Ar tikrai jos tokios nevaldomos?

– Kaip minėjau, trumpasis emocinio reagavimo kelias mums duoda impulsyvią ir dažnai sunkiai suvaldomą emociją. Dažniausiai mes ją pajaučiame tokiose situacijose, kai susiduriame su grėsme. Sakykim, per gaisrą pajusime išgąstį, paniką, kuri mus skatins veikti, bėgti. Šią emocinę reakciją sustabdyti sunkoka, nes ji susijusi su išlikimu. Tačiau daugeliu atvejų emocijas tikrai galime reguliuoti keisdami mąstymą. Tik bėda, kad dažniausiai neatkreipiame dėmesio, kaip mąstome. Tada mąstymas nuspalvina mūsų emocinę savijautą. Be to, dažnai mąstymas turi tam tikrų ydų, klaidų, pavyzdžiui, viską matome per daug juodai. Arba, sakykim, dar nieko baisaus neįvyko, bet mes jau pradedame galvoti, kas įvyks ateityje. Bet juk dar neįvyko. Tai ko nervintis? O jeigu įvyko, irgi nebėra ko nervintis, nes jau viskas – gali tik galvoti, kaip spęsti situaciją.

Trumpai tariant, kai žmogui liūdna, pikta, jis susierzinęs, reikia pagalvoti, kokios mintys kilo šioje situacijoje – kad viskas blogai, viskas juoda, kad bus dar blogiau? Bet ar tos mintys turi realų pagrindą? Dažniausiai ne – realybė nėra nei juoda, nei balta, dažniausiai ji yra visokių spalvų. Todėl pasižiūrėkime, kurie pavojai realūs ir kuo juos grindžiame, kokių galimybių turime ir kaip jomis pasinaudoti. Taigi keisdami mąstymą galime keisti ir emocinę būseną.

– Kokiais būdais galime keisti savo negatyvias emocijas?

– Jei norite plačiau, reikėtų atsiversti Davido Burnso knygą „Geros nuotaikos vadovas“. O kalbant trumpai, – mūsų mintys daro įtaką mūsų emocinei savijautai (prisiminkite pavyzdį apie Lietuvą). Yra ir kitų būdų. Pavyzdžiui, pasėdėkite labai susiraukęs – nuotaika akimirksniu suges. Vadinasi, kartais tereikia pakeisti veido išraišką, ir pasikeis emocinė būsena. Nors gali skambėti trivialiai, bet tai tiesa. Arba pasėdėkite labai susigūžęs, susitraukęs – iš karto kils baimė ar nerimas. O jei atsipalaiduosite, laisvai kvėpuosite, išsitiesite rankas ir kojas, pamatysite, kaip būsena pasikeis. Tokie dalykai labai praktiški. Labai liūdna – nusišypsok (kad ir dirbtinai), ir netrukus šypsena taps tikra. Kartais mes per daug koncentruojamės į bėdas, nemalonumus, ir tada darosi sunku. Jei norisi atsikratyti tokios būsenos, reikia pagalvoti, kas pakelia nuotaiką, kokie dalykai yra malonūs ir padaryti tai. Pats paprasčiausias būdas – pasportuoti. Sportuojantys žmonės patvirtins: kartais iki sporto salės vos nušliauži, būni pavargęs, liūdnas ar piktas, o grįžti iš jos energingas. Kodėl? Nes judant gaminasi laimės hormonai.

Emocinis intelektas yra pajautimas, supratimas tų dalykų, kurie man tinka, kurie – ne. Jei pavyzdžiui, kiekvieną dieną į darbą einate vos kojas vilkdamas, labai nenoromis, su baime, pagalvokite, kas ją kelia. Jei baimės šaltinio negalite pašalinti, gal reikia keisti darbą. Juk baimė mus verčia susitraukti, jaustis nemaloniai ir t. t. Arba, tarkim, bendraudamas su draugais dažniausiai jaučiatės piktas, neišklausytas, nesuprastas ir pan., verta pagalvoti, ar jie iš tikrųjų draugai, ar tikrai norisi su jais būti. Taigi svarbu pajusti, kaip reaguojame į situaciją, kokios emocijos kyla. Jei emocijos nemalonios, tai – signalas, kad kažkas netinka. Tada reikia pagalvoti, kaip tuos dalykus pakeisti. Nereikia tikėtis, kad emocinį intelektą mums kažkas atneš ant lėkštutės. Patarimas – elgtis su savimi taip, kaip elgtumeisi su geriausiu savo draugu. Jei žiūri į save kaip į geriausią savo draugą, pradedi domėtis, kas tinka, kas ne, globoti, rūpintis. Tada atrandi laimės, džiaugsmo, pasitenkinimo jausmus ir vidinę darną.