Psichoanalizės požiūriu, vaikai bijo raganos pirmiausiai todėl, kad ji įkūnija jiems baisų "ryjančios motinos" paveikslą. Šią metaforą pasiūlė vaikų psichologė Melanie Klein, charakterizuodama subjektyviai vaiko išgyvenamą persekiojimo baimę. Pasak jos, vaikui egzistuoja tarsi dvi motinos - "gera" ir "bloga". Šis sudvejinimas atsispindi vaikų pasakose.
Anot psichologo V. Proppo, pasakos - tai pirmykščių istorinių iniciacijų (jaunuolių įšventinimo į vyrus) atspindys.
Pasakos apie raganas - tai forma, kuria iki mūsų laikų atėjo šamaniški senovės ritualai.
Nakties puotos
Germanų mitologijoje buvo paplitęs tikėjimas, kad kartą per metus, Valpurgijos naktį, balandžio 30 - gegužės 1-ąją, raganos ant Brokeno kalno rengia puotą, kūrena laužus ir išteka už velnių. (Lietuvoje raganos rinkdavosi ant Šatrijos kalno per Rasos šventę.)
Raganos - nakties būtybės. Jos aktyvios, kai šviečia mėnuo, kuris susijęs su vandeniu (vaisingumu) bei pasąmonės dalykais.
Pasąmonė turi moteriškąjį pradą. Kolektyvinėje pasąmonėje raganos paveikslas susijęs su Didžiosios Motinos archetipu, kuris pasireiškia 4 skirtingais aspektais: "gera motina" - "siaubinga motina", teigiama anima (gera jauna fėja) - neigiama anima (lemtinga moteris, jauna ragana).
Taigi prisiliesdami prie raganos paveikslo pasakose, mes išgyvename šią svarbią archetipinę mūsų asmenybės dalį.
Ir deivės tapo raganomis
Skandinavų bei germanų mitologijoje Frėja - vaisingumo, meilės ir grožio deivė. Senovės germanai Frėjos garbei skyrė vieną savaitės dieną - penktadienį (vok. Freitag, angl. Friday). Ši diena buvo laikoma laiminga. Frėja buvo meilės deivė, todėl penktadienis buvo palankiausia diena taikai pasiekti, visiems meilės ir santuokos reikalams. Vėliau ši diena buvo susieta su Venera, Frėja įgavo erotinį aspektą.
Frėją dažnai tapatino su viršiausio dievo Votano (Odino)sutuoktine, ji buvo laikoma debesų ir orų deive. Jos kompetencijai buvo priskirta sėjinių, pirmiausiai - linų, augimas ir branda. Buvo manoma, kad jai paklūsta vanduo, jo gyviai, elfai, nykštukai, silfai.
Krikščionybės paveikti, Frėjos nekaltumo ir motiniškumo bruožai perėjo, viena vertus, Marijai, antra vertus - raganoms. Todėl daug dalykų, kurie pagonių laikais buvo laikomi šventais ir gydančiais, nuvertus Frėją nuo pjedestalo, tapo demoniški ir buvo priskirti raganoms.
Pavyzdžiui, penktadienis, kuris iki tol buvo laiminga ir palaiminta diena, tapo raganų diena. Tačiau iki šiol liaudyje manoma, kad geriausia pirštis ir tuoktis penktadienį.
Geltonos katės
Iki šių dienų raganavimas siejamas su gydomaisiais augalais. Raganos juos rinkdavo trumpiausią metų naktį, iš jų darydavo įvairius tepalus, tepdavosi kūną ir pasiversdavo gyvūnais - dažniausiai geltonomis katėmis.
Senovės germanai deivei Frėjai dovanodavo geltonąsias chrizantemas. Kaip orų deivę, Frėją siejo su tūbe. Jeigu kas nors drįsdavo ją nuskinti, jį galėjo nutrenkti žaibas.
Būtent dėl griaustinio, kurį atsiųsdavo Frėja (vėliau - raganos) sužysdavo geltonos gėlės.
Archetipinė grožio sąvoka, priskiriama Frėjai ir Venerai, buvo siejama su grožio antpilu iš raktažolių, apšlakstytų vynu.
Negatyvus vaisingumo valdovės aspektas iš Frėjos perėjo raganoms, gaminančioms iš žydinčio kiečio antpilą, sukeliantį impotenciją.
Ragana psichoterapijoje
Archetipinis, kultūrologinis ir istorinis "raganos" potencialas leidžia jį taikyti psichoterapijoje esant psichosomatiniams bei seksualiniams moterų sutrikimams, pavyzdžiui, anorgazmijos atveju.
Yra žinoma, kad viena pagrindinių psichogeninių bendrosios anorgazmijos priežasčių yra moters baimė seksualinio artumo metu prarasti savikontrolę, taip pat baimė patirti malonumą, kuris susijęs su kažkuo draudžiamu, nuo vaikystės laikomu blogu, nuodėmingu, purvinu ir pavojingu dalyku.
"Šiuolaikinė moteris dažnai patiria prieštaringus troškimus. Viena vertus, jai norisi būti savarankiškai ir nepriklausomai, kita vertus, jai neduoda ramybės ilgesys to jausmo, kai užvaldo stiprus vyras", - teigia J. Obuchas.
Skrydis ant šluotos
Psichoterapinio darbo praktikoje pacientės dažnai kalba apie skrydį ant šluotos virš miško arba pilies.
Įsivaizduodama esanti ragana, moteris jaučia savo jėgą, galimybes, pakyla jos savivertė. Ypač efektyvus "raganos" motyvas dirbant su moterimis, sunkiai išgyvenančiomis senėjimą arba antsvorį.
Šluota simbolizuoja gamtos jėgą - vėjo gūsius, pūgą, viesulą, jausmų sūkurį. Bulgakovas romane "Meistras ir Margarita" aprašo Margaritos siautulį, laisvą sklandymą virš naktinio miesto. Ji atkeršija meistrą pražudžiusiam kritikui Latunskiui, paskui nuramina įsiverkusį kitame bute kūdikį. "Nematoma ir laisva!" - štai ką jaučia Margarita.
Viena pacientė, įsivaizduodama esanti ragana, atsidūrė pilyje ir pavertė jos šeimininką pele, paskui pririšo prie jos uodegos kaspiną ir stovėdama balkone ją tai nuleisdavo, tai pakeldavo.
Pelės uodega simbolizuoja vyro lytinį organą, už kurio moteris jį laiko, o nuleidimo žemyn veiksmas reiškia vyro pažeminimą, triumfą ir kerštą už skriaudas. Taip sužaidžiamas trokštamas revanšas už buvusį pavergimą ir žeminimą.
Parengė Vilma Skiotienė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą