Su psichoterapeutu Sauliumi Liutkumi aptarėme universalius streso faktorius, arba stresorius: jie skirstomi į lengvus, vidutinio sunkumo, sunkius ir katastrofinius. Vaikai ir paaugliai į tam tikrus įvykius reaguoja šiek tiek kitaip negu suaugusieji.
"Ūmūs stresai ištinka vaikus pakeitus mokyklą arba išsiskyrus su draugais. Vidutiniams priskiriami paauglio pašalinimas iš mokyklos ir (nors ir keistai skamba) brolio ar sesės gimimas. Sunkiai išgyvenamos tėvų skyrybos, neplanuotas paauglės nėštumas arba susidūrimas su teisėsauga, bausme", - sakė psichoterapeutas.
Pasak specialisto, lėtiniai stresoriai, iš pirmo žvilgsnio lyg ir nepastebimi, taip pat stipriai veikia vaikų, paauglių gyvenimą - tai skurdas šeimoje, nuolatiniai jos narių ginčai ir konfliktai. Vaikai labai išgyvena, kai vienas iš tėvų suserga lėtine somatine ar psichikos liga. Sunkūs stresoriai - seksualinė, fizinė prievarta, katastrofiniai - sunki, progresuojanti, mirtimi gresianti paties vaiko liga arba tėvų mirtis.
Kas gali nutikti blogiausia
Pasak psichikos specialisto, suaugusieji lengviau išgyvena stresą, kai jų vaikai baigia mokyklas ir išvyksta iš namų, nei praradę darbą arba išėję į pensiją, išsiskyrę su sutuoktiniu. Suaugusiųjų stresas kartais tęsiasi metų metus - dėl sutuoktinių nesantaikos, barnių, nepasitenkinimo savo darbu ir materialinių rūpesčių. Tačiau dar sunkiau išgyvename mums keliančiųjų pavojų kaimynystę: ar jie priklausytų kriminalinėms struktūroms, ar būtų asocialūs.
"Gal ir keistai nuskambės, bet vedybos - tai ūmus ir gana komplikuotas stresorius, nes tuokdamasis žmogus praranda dalį savęs ir senojo savo gyvenimo. Taigi tai, ką mitai bylotų esant laimę ir pasitenkinimą, tikrovėje sukelia mums priešingus jausmus, sietina su netektimi. Atrodytų, pirmojo vaiko gimimas turėtų būti didžiulis džiaugsmas, tačiau tai yra savotiškas gyvenimo lūžis, ir labai dažnai jaučiamas nuovargis, nusivylimas, išsekimas sukelia pyktį, ir pykstama net ant to vaiko", - sakė S. Liutkus.
Ironijos galia
"Iš tikrųjų tai, kiek esame pažeidžiami, nulemia vadinamoji pirminė psichinė trauma, kurią visi esame patyrę vaikystėje ar prasidėjus paauglystei. Vaikas ypač traumuojamas, jeigu tėvai jį palieka pirmuosius gyvenimo metus auklėti seneliams, tetoms, pažįstamiems - tas palikimo jausmas jį lydės turbūt visą gyvenimą", - sakė S. Liutkus.
"Turbūt nėra nė vieno žmogaus, kuris, išgyvenęs koncentracijos stovyklą ar nelaisvę, laikymą įkaitu, išliktų toks, koks buvo. Svarbu, kiek stiprūs jo gynybos mechanizmai, ir todėl kai kurie žmonės išvis bando užmiršti ir paneigti faktą, kad taip buvo. Kitas kraštutinumas - kai žmogus susitapatina su savo budeliu ir pradeda matyti jame geras savybes, net jaučia dėkingumą, kad jis kai ką leidžia daryti arba nenužudo.
Žmogus sveiksta, kai net į beviltiškiausias situacijas sugeba pažvelgti su ironija ir humoru", - sakė pokalbininkas.
Pripažinti silpnumą
Pastebėta, jog patiriantys ūmius stresus katastrofų ar karų metu žmonės žudosi labai retai, nes ir taip labai didelis pavojus gyvybei, ir tuomet žmonėms norisi didesnio saugumo, kurio ieškoma suartėjant. Labai aiškiai įrodyta, kad karo metu arba laidojant gimines dažniau mylimasi ir užmezgama daugiau gyvybių.
Pasak specialisto, dažniausiai savižudybę provokuoja ilgalaikiai stresai, kurių dažnai nepastebi net artimieji. Apstulbina, kai nusižudo žmogus, kurį laikėme laimės kūdikiu. "Tuomet galime įsivaizduoti, kaip jam buvo sunku ilgą laiką apsimetinėti. Aš manau, kad tai yra baimė pasirodyti silpnam, nevykusiam, dėl to būti atstumtam, išjuoktam. Iš tikrųjų stiprus žmogus yra tas, kuris gali sau ir kitiems pasakyti: "Aš šiuo metu esu silpnas, man negerai", nes kai prabyla, pasijunta stipresnis", - sako S. Liutkus.
Ką daryti, kai per ilgai tęsiasi nesėkmių ruožas?
"Manau, labai svarbu suvokti, kad ištikusi nesėkmė ruošia tave sėkmei. Iš patirties pasakysiu: pažinojau žmonių, mėginusių įstoti į medicinos institutą po septynis kartus, ir kai pagaliau įgyvendino savo svajonę, tapo daktarais, po kelerių metų didžioji dalis arba pasijuto nevykėliais, arba pasitraukė. Ir tai rodo, kaip kartais užsispyrimas, idealizavimas kainuoja mums aibę laiko ir nusivylimų, kol suvoki, kad tai buvo neteisingas pasirinkimas. Kita vertus, nebūtina laikytis įsitvėrus ankstesnės patirties, kai kas nors nesisekė, ir pažaboti dabartinius ketinimus imtis bet kokios naujos veiklos", - svarstė pokalbininkas.
Kaip elgtis ištikus stresui? Kai tave užpuolė, nuskriaudė, įžeidė ar patyrei kitą sukrėtimą?
"Universalaus recepto nėra. Aš žmogui, patyrusiam ūmų stresą, patarčiau: jeigu norisi šaukti - šaukite, juoktis - juokitės, norisi raudoti - raudokite. Tik neslopinkite, neužgniaužkite pirmo jausmo ir reakcijos, paskui vis tiek turėsite išgyventi tai, kas įvyko. O tai jau grėstų tolimesne gyvenimo deformacija ir įvairiom jo komplikacijom", - sakė psichoterapeutas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą