Suaugusiųjų žaidimai: svečių santuoka

Mūsų laikmečiui būdinga nenutrūkstama "naujų" moters ir vyro sąjungos formų paieška. Amžinas eksperimentas tampa gyvenimo būdu ne tik jaunimui, bet ir brandaus amžiaus sulaukusiems gyvenimo partneriams.

Žodį "naujas" rašau kabutėse neatsitiktinai. Iš tikrųjų tiek "gyvenimas susidėjus", tiek kiti panašūs sambūvio variantai nėra modernūs. Faktinis santuokinis gyvenimas be santuokos įregistravimo metrikacijos biure ar bažnyčioje egzistuoja tiek pat laiko, kiek egzistuoja civilizacija.

Nuo seniausių laikų

Įvairios partnerių bendrabūvio formos žinomos dar Romos teisei. Beje, nebūtina kapstytis taip toli ieškant precedentų. Pakanka atsiversti kokį storą 19 a. Vakarų rašytojo romaną, kad susitiktume su porele, gyvenančia be bažnyčios palaiminimo. Viskas kaip dabar - laisva meilė ir apribojimų niekinimas. Tačiau "laisvoji santuoka" 19 a. pabaigoje - 20 a. pradžioje buvo marginalų prerogatyva. Kalbu apie marginalizmą plačiąja žodžio prasme.

Oficialiai neįteisinusios santykių gyveno ir Paryžiaus pusaukštuomenės damos, ir bohemos atstovai, ir aistringi revoliucionieriai, ir pan. Diapazonas platus. Į jį neįėjo tik "nuobodūs" miesčionys, "atsilikę" krikščionys, "neišprusę" darbininkai, "tamsuoliai" prekybininkai bei "išsigimstanti" aristokratija - žodžiu, visa likusi visuomenė.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ir minėtieji "išsigimę aristokratai", ir "tamsuoliai pirkliai", ypač turtingesni, leisdavo sau tokią nuodėmę - išlaikydavo meilužę, dažniausiai kokią artistę, "sukurtą prabangai". Tačiau vedę šie vyrai būdavo vis dėlto savo kastos atstovę, ir su visomis prideramomis ceremonijomis.

Žodžiu, nesantuokinis vyro ir moters gyvenimas - jokia mūsų laikų naujovė.

Laisvę sutuoktiniams!

Naujas moralės reformatorių išradimas nūnai yra "svečių santuoka": kai du žmonės, nesvarbu, ar įregistravę santuoką, ar ne, reguliariai susitinka intymiems santykiams, tačiau kartu negyvena, neturi bendro ūkio ir vaikų.

Kodėl tokie santykiai vadinami santuoka? Todėl, kad partneriai įsipareigoja laikytis monogamijos.

Šio išradimo apologetai įrodinėja tokios santuokos modelio žavesį. Pirma, moteris esą atleidžiama nuo nuobodžios namų ruošos. Antra, ji naudojasi visais šeimyninio gyvenimo pranašumais (reguliarus seksas). Trečia, partneriai neįkyri vienas kitam, neprisiriša ir gali išlaikyti santykių gaivumą. Ketvirta, tokia šeima daugumą laiko gali skirti saviraiškai bei karjerai. Ir taip toliau.

Išvardyti būtų galima dešimtis tokio "santuokos" modelio pliusų. Tačiau esmė ne ta, kad pliusų daugiau nei minusų. Esminė problema yra ta, kad "svečių santuokos" modelis veikia tik palankiomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis.

Visos panašaus pobūdžio "laisvų žmonių sąjungos" tinkamos tik fiziškai sveikiems, materialiai aprūpintiems ir socialiai sėkmingiems žmonėms. Kai tik gyvenimas pateikia išbandymą - pavyzdžiui, sunkią ligą, - "svečių santuoka" nutrūksta. Ir kaltinti partnerį tokiu atveju lyg ir nevalia.

Santykiai, pagrįsti tik abipusiu seksualiniu pasitenkinimu, automatiškai nutrūksta, vos tik dingsta arba komplikuojasi pats pasitenkinimas. Taigi palikti bėdos ištiktą partnerį nuodėmės nėra. Niekas niekam nieko neskolingas.

Taigi "svečių sąjunga" yra sąjungos iliuzija. Tai saviapgaulė ir žaidimas - vienas iš daugybės suaugusiųjų žaidimų nuoboduliui išsklaidyti.

Turte ir varge

Tarpusavio santykių samprata "niekas niekam nieko neskolingas" iš esmės prieštarauja tradiciniam, krikščioniškajam, santuokos principui "Turte ir varge, ligoje ir sveikatoje", kai du žmones, be seksualinio malonumo, sieja tūkstančiai kitų nematomų gijų - nuo pareigos jausmo iki gailesčio, nuo bendrų tikslų iki atsakomybės artimui.

Galima ironizuoti, esą ne taip jau retai ir oficialiai vedęs vyras palieka savo pasiligojusią teisėtą žmoną, o žmona - nuskurdusį vyrą. Kaip bet kuri sudėtinga struktūra, tradicinė santuoka yra labai pažeidžiama. Mes žinome, kad lengvai galima sugadinti sudėtingą technologiją paspaudus ne tą mygtuką. Tokių "mygtukų" esama ir tradicinėje santuokoje, tačiau joje esama ir to, ko nėra kituose modeliuose.

Tradicinė santuoka - tai "technologija", sukurta veikti net pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Ši "technologija" turi savireguliacijos bei atsinaujinimo savybę. Kaip ir kitokia technika, santuokos "mašina" nėra tobula - ji išeina iš rikiuotės, ji gali sugesti pačiu netinkamiausiu metu, tačiau ji reali. Ji veikia jau du tūkstančius metų. Tradicinė santuoka leidžia žmogui realizuoti pačius įvairiausius poreikius: nuo kasdienės duonos plačiąja žodžio prasme iki amžinybės poreikio.

Elena Šerman, psichologė