"Už savo meilę reikia kovoti. Džiaugiuosi, kad nepalūžau.
Be Pauliaus (vardas pakeistas, - Aut. past.) mano gyvenimas būtų beprasmis", - sakė Daina, sutikusi papasakoti savo ir kunigo meilės istoriją tik po to, kai pažadėjome pakeisti jos vardą.
"Dar žaizdos neužgijusios. Pauliaus tėvai iki šiol mane ir mudviejų vaikus ignoruoja.
Santuokoje gyvename jau penkerius metus, o jie nėra matę nei manęs, nei anūkų.
Baisu ir prisiminti, kokių priemonių jie ėmėsi, kad tik mus išskirtų. Bijau, kad paskaitę straipsnį, vėl neduos ramiai gyventi", - sakė Daina.
Iškart įsimylėjo
Daina nesureikšmina savo meilės istorijos, teigdama, kad iš visų kitų ji skiriasi tik tuo, kad jos meilės vaisius buvo uždraustas.
"Kai moterys suvilioja vedusius vyrus daugeliui atrodo įprasta. Tačiau visuomenė dar labai smerkiančiai žiūri į tas, kurios nepabūgsta atimti žmogaus iš paties Dievo", - sakė Daina.
Daina sutiko Paulių pas seną savo pažįstamą. Tuomet Paulius dar buvo klierikas.
Dar dabar moteris atsimena iki ryto trukusį judviejų pašnekesį.
"Jau pirmą kartą kalbėjomės kaip seni draugai. Net nepastebėjome, kaip likome dviese ir pradėjo švisti. Žiūrėjau į jį ir galvojau: koks puikus ir gilus žmogus, gaila, kad negalima jo mylėti", - dalijosi prisiminimais Daina.
Pirmasis susitikimas buvo lemtingas.
Dabar ir Daina, ir Paulius tikina, kad jie vienas kitą įsimylėjo jau pirmąjį vakarą, tik vėliau ilgai kovojo su šiuo jausmu, bijodami sau pripažinti, kad pasidavė pagundai.
Meilės laiškai
Antrą kartą jie susitiko po pusmečio. Tada jau nebeslėpė tyrų jausmų ir pažadėjo vienas kitam rašyti laiškus.
"Kai gavau pirmąjį Pauliaus laišką, net pašokau bendrabučio koridoriuje (Daina tuo metu studijavo Vilniaus universitete. - Aut. past.) iš džiaugsmo.
Širdį persmelkė pasitenkinimo ir laimės banga. "Aš jį jau turiu" - slapčia pagalvojau. Ir aš buvau teisi...", - pasakojo Daina.
Laiškai iš Telšių kunigų seminarijos į Vilnių ir atgal keliaudavo beveik kiekvieną dieną. Šiandien Daina gailisi praradusi patį nuostabiausią jausmą pasaulyje - skaityti mylimo žmogaus laišką.
"Gaila, kad gyvenant kartu neberandame laiko vienas kitam parašyti meilės laiškų. Kai žmogus šalia - nebelieka tokio poreikio...
O be reikalo. Ištartas žodis neturi tokio svorio, kaip parašytas mylimo žmogaus ranka...", - tikino moteris, rodydama didžiulį pluoštą Pauliaus laiškų, perrištų kaspinu.
"Saugau vaikams, kad suprastų kokia stipri buvo mūsų meilė, iš kurios jie atsirado", - sakė Daina.
Įsišventino
Deja, viskas nebuvo taip gražu, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Dainai teko iškęsti ir mylimojo išdavystę ir gailesčio pilnus artimųjų žvilgsnius.
"Nors atrodė, kad mūsų meilė ne tik man, bet ir Pauliui svarbiau už viską, vis dėlto jis, atėjus laikui, įsišventino į kunigus. Neslėpsiu, kad iki šiol dėl tokio jo poelgio širdyje nešioju nuoskaudą.
Pamenu, kai jis nudelbęs akis pranešė man šią žinią, giliai širdyje netikėjau, kad tai pabaiga... Įšventinimo dieną nuvažiavau pasveikinti Pauliaus.
Net tuomet, matydama jį kunigo rūbais ir be perstojo meldžiantis, žiūrėjau į jį ne kaip į Dievo tarną, o kaip į žmogų, kurį myliu labiau už viską pasaulyje", - prisiminė Daina.
Pusmetis, kuomet mylimieji buvo išsiskyrę, mat Paulius nusprendė, kad jo pašaukimas - būti kunigu, Dainai buvo pats juodžiausias gyvenimo periodas.
"Jaučiausi sugniuždyta. Negalėjau patikėti, kad žmogus, kuris savyje turi tiek daug meilės Dievui, gali taip įskaudinti brangiausią žmogų.
Dar labiau kaltinau save, kad pasidaviau aklam jausmui", - pasakojo Daina.
Tačiau, pasak Dainos, tikra meilė niekur nedingsta.
Po pusmečio ašarų moteris suprato, kad pati turi kovoti už savo meilę ir nuvažiavo pas Paulių, kuris jau kunigavo viename Lietuvos miestelių.
"Tereikėjo tik tokio mažo žingsnelio, kad suprastume, jog vienas be kito negalime gyventi.
Aš įrodžiau Pauliui, kad myliu jį ir galiu jam atleisti bet ką", - sakė moteris.
Įkalinta klebonijoje
Visus metus Daina paslapčia lankydavosi pas Paulių. Kadangi Paulius neturėjo jokios šeimininkės, Daina dažnai pasilikdavo kunigo namuose ir ilgesnį laiką.
"Paulius išeidavo į bažnyčią, o aš likdavau įkalinta jo namuose. Niekam pasirodyti negalėjau, slėpdavausi. Kas patikės, kad pusseserė taip dažnai lankosi. Sunku buvo suvokti, kad mes turime slėpti savo jausmus.
Nedrįsdavau niekam apie savo meilę pasakoti. Net geriausiai draugei meluodavau, bijodama, kad nepasmerktų", - prisimena Daina.
Moteris sako nežinanti, kaip būtų pasisukęs jų gyvenimas, jei vieną dieną ji nebūtų pajutusi, jog laukiasi.
"Pasakiau Pauliui, kad nereikalauju, jog jis mestų kunigystę ir vaiką užauginsiu viena, bet jis tą pačią akimirką apsisprendė ir pasakė, kad nori būti su manimi, nepaisant jokių sunkumų", - pasakojo Daina.
Pasak Dainos, daugelis kunigų turi slaptas šeimas. Jų moterys gyvena kitame mieste ir augina vaikus. Moteris tikino, kad pati pažįsta labai daug moterų, kurios slapčia augina kunigų vaikus ir tenkinasi tokia padėtimi vien todėl, kad vaikų tėvas kunigaudamas daug uždirba ir finansiškai ją aprūpina.
"Aš nenorėjau tokio gyvenimo. Ačiū Dievui, nenorėjo ir Paulius. Mes pasirinkome sunkesnį kelią, bet užtai dabar esame laimingi", - tikino moteris.
Tuokėsi slapta
Kai atrodė, kad Pauliui apsisprendus mesti kunigystę, baigėsi visi sunkumai, iš tikrųjų jie tik prasidėjo.
Nei Paulius, nei Daina neįvertino, kokia pikta ir negailestinga gali būti savo sūnumi nusivylusi motina.
Pauliaus tėvai labai didžiavosi, kad jų sūnus kunigas, ir žinia, kad dėl kažkokios moters jis ryžosi mesti kunigystę, jiems pasirodė absurdiška.
"Iš pradžių Pauliaus motina bandė kalbėtis su manimi gražiuoju, bet matydama, kad nieko nepeš, puolė veikti.
Baisu ir prisiminti, kiek skaudžių žodžių teko išgirsti ne tik man, bet ir mano tėvams.
Skambindavo jiems kiekvieną dieną, išvadindavo mane pačiais šlykščiausiais žodžiais. Net pas būrėjas ėjo, kad užkerėtų mane.
Nors jaučiausi stipri, bet kiekvieną kartą išgirdusi, kaip elgiasi mano būsimoji anyta, jausdavausi bejėgė.
Kartais nebeištvėrusi pažeminimų ir ant manęs pilamų pamazgų, pykdavau ant Pauliaus, kad nesugeba susitvarkyti su savo tėvais, bet užgniauždavau pyktį, suvokdama, kad vis dėlto jis myli juos bet kokius", - guodėsi Daina.
Paulius ir Daina tuokėsi slapta, nes Pauliaus motina grasino ateisianti prie santuokų rūmų ir apipilsianti nuotaką sieros rūgštimi.
"Nepatyriau vestuvių džiaugsmo, nes tą dieną ore tvyrojo baimė", - sakė moteris.
Vis dėlto Daina mano, kad šitaip elgdamiesi, Pauliaus tėvai visų pirma skriaudžia save.
"Aš galiu be jų gyventi. O jie netenka sūnaus. Kadangi uošviai iki šiol nepripažįsta nei manęs, nei mūsų vaikų, į svečius pas juos Paulius važiuoja vienas ir labai retai.
Visada su baime laukiu jo iš ten sugrįžtančio, nes žinau, kad visi pokalbiai tenai sukasi apie tai, kokia aš bloga. Iš savo tėvų vyras dažniausiai grįžta papilkėjusiu veidu ir jam reikia gero pusdienio, kad vėl grįžtų į senas vėžes", - pasakojo Daina.
"Meilė neleidžia rinktis..."
Moteris prisipažino, kad buvo ir tokių dienų, kai keikė likimą.
"Negalvokite, kad aš tokia stipri ir taip lengvai viską pakėliau. Mūsų santykius gelbėjo tai, kad niekuomet neleidau sau gailėtis savęs, visuomet tikinau save, kad Pauliui dar sunkiau.
Nepykdavau ant jo, kad dažnai būdavo susirūpinęs, nekalbus, neskirdavo man reikiamo dėmesio. Supratau gyvenimišką tiesą - gyvenant kartu, nebėra laiko žiūrėti vienas į kitą, tada jau reikia žiūrėti viena kryptim - tik pirmyn", - sakė Daina.
Jokios specialybės neturinčiam Pauliui buvo nelengva susirasti darbą, šeima ilgą laiką neturėjo savo namų - glausdavosi pas Dainos tėvus.
Daina pripažįsta, kad didžiulę meilę dažnai užgoždavo nepriteklius, skaudžios paskalos, anytos skambučiai.
Nepaisant to, Daina tikina, kad buvo verta pamilti kunigą, kovoti dėl jo meilės, gimdyti vaikus.
"Meilė neleidžia rinktis. Ji arba ateina, arba ne.
Aš laiminga, kad mano meilė nebuvo saldi kaip uoga, kurią nurijus, nieko nebelieka.
Ištvėrę visus sunkumus, dabar mes jaučiamės verti to didžiulio jausmo, kuris kiekvieną dieną vis stiprėja", - atviravo Daina.
Rašyti komentarą