Ko siekiate, kai pasakojate kitiems savo gyvenimo istorijas? Norite prajuokinti pašnekovą? Pamokyti? Paprasčiausiai išsikalbėti? Pasiskųsti? Padejuoti? Surasti bendrumų? Išsiskirti?
Psichoterapeutė Olga Malinina siūlo penkių žanrų sąrašą. Kad sužinotumėte, kokiame žanre rutuliojasi jūsų gyvenimo istorija, paklauskite savęs, kokių pasakojimų joje daugiausia: komiškų, liūdnų, tragiškų ar su laiminga pabaiga. Su moralu pabaigoje ar neužbaigtų? Įkvepiančių ar varančių į neviltį?
Herojinis epas © Pixabay.com
Herojinis epas
Šis žanras aprašo pagrindinio herojaus kovą su likimu, blogiu, tamsa. Jis gvildena egzistencijos, moralės, pareigos, atsakomybės, lemties, gyvenimo ir mirties temas.
Siužetas: pasakojimas visada baigiasi herojaus pergale – realia, jeigu jis išgyvena mūšyje, ir moraline, jeigu miršta.
Pavyzdžiai: Hemingvėjaus „Senis ir jūra“, Polevojaus „Apysaka apie tikrą žmogų“.
Žanras padeda ištverti sunkumus, įveikti savo silpnybes, abejones, baimę, silpnavališkumą, įžvelgti kasdienybėje didį tikslą, įtvirtinti savo tiesą, žengti ryžtingą žingsnį. Kai bendraujame pagal šį stilių, mus apima aiškumas, geriau suprantame savo tikslus, tiksliau nustatome, kas yra draugas, o kas priešas, mažiau būna abejonių ir pustonių aiškinant situaciją.
Įstrigdami herojiniame epe, mes paverčiame savo gyvenimą į nuolatinę kovą. Ieškome realaus ar tariamo priešo savo batalijoms, kartais net savo viduje – savo „amoralių“ savybių ir silpnybių pavidalu.
Mus įkvepia sunkumai ir kliūtys, nes jos sukuria galimybę žygdarbiui. Kitus mes skirstome į savus ir svetimus. Mums sunku pastebėti žmonių charakterių įvairovę. Egzistuoja tik balta ir juoda, taip ir ne, tiesa ir melas.
Komedija © Pixabay.com
Komedija
Naudojamas humoristinis ir satyrinis požiūris. Konfliktas sprendžiamas ne herojiškai, o specifiniu būdu. Šis žanras yra priešingas herojiniam epui, čia viskas atvirkščiai. Komedija parodo, koks absurdiškas, prieštaringas, nenuoseklus yra pasaulis, paaiškina, kad ne visada verta eiti herojiniu keliu, yra ir kitų būdų susitaikyti su realybe.
Siužetas: pagrindiniam herojui atsitinka neįprasti dalykai, komiški ir nelabai. Į juos jis žvelgia paprastai nerimtai, tarsi į pokštus. Komedijos herojus – aplinkybių auka, jis patenka į situacijas, o ne kuria jas, įvykiai vyksta su juo patys ir įtraukia jį į neįtikėtinų atsitikimų kaleidoskopą. Nepaisant to, pagrindinių veikėjų problemos sėkmingai išsisprendžia.
Pavyzdžiai: Adamso „Autostopu per galaktiką“, Strugackių „Pirmadienis prasideda šeštadienį“, anekdotai.
Šis žanras padeda pažvelgti į save ir į pasaulį iš jo komiškosios pusės, pamatyti gyvenimą, nevienareikšmį, prieštaringą, sudėtingą. Komedija leidžia pripažinti savo silpnybes ir savo ribotumą, skatina optimizmą ir tikėjimą gėriu, vysto šmaikštumą, kūrybingumą ir spontaniškumą. Toks požiūris padaro pasaulį ne vienpusiu kaip herojiniame epe, o daugiabriauniu, padeda įžvelgti gyvenimo pustonius, daugiareikšmiškumą ir įvairovę.
Įstrigę komedijoje, jūs suvokiate save kaip aplinkybių auką, nuo kurios mažai kas priklauso, nuvertinate savo indėlį į gyvenimo įvykius, išjuokiate skaudžias temas, kad nereikėtų į jas gilintis, pastebėti realius sunkumus ir problemas.
Avantiūrizmas © Pixabay.com
Avantiūristinis romanas
Vaizduoja epizodus iš avantiūristo gyvenimo, be aiškaus kompozicinio piešinio. Pagrindinis herojus žengia per gyvenimą, nesusimąstydamas apie pasekmes. Jis nepaklūsta bendroms taisyklėms. Jo tikslas – patirti malonumą iš žaidimo, kurį jis pradėjo, proceso. Avantiūristas gyvena dabarties momentu. Jo devizas: „Pagauti sėkmę už uodegos“.
Siužetas: čia nevyksta pagrindinio herojaus transformacijų. Jis nesimoko iš savų ir svetimų klaidų. „Nepavyko šį kartą, gal pasiseks kitą“. Jo gyvenimą valdo azartas ir noras rizikuoti.
Pavyzdžiai: Ilfo ir Petrovo „Aukso veršis“ ir „Dvylika kėdžių“.
Žanras padeda, kai reikia rizikuoti ir išbandyti kažką naują, kai kyla noras sužaisti naują žaidimą, pradėti tokią veiklą, kuriai trukdė baimė ir abejonės. Jis pakylėja mus virš nuobodžios kasdienybės, išjudina iš sąstingio ir padeda pajusti malonumą iš rizikos ir nenuspėjamumo. Trofėjus ne taip svarbu kaip pats žaidimo procesas. „Pradėsime, o paskui bus matyti“.
Įstrigę avantiūristiniame romane, suvokia gyvenimą kaip lengvą ir nevarginantį. Tokius žmones vadina lengvabūdžiais, jie ilgai neišlieka santykiuose.,lengvai pakeičia darbą, gyvenimo vietą, veiklos sritį, nesusaisto savęs įsipareigojimais ir suvaržymais. Jiems yra tik akimirkos, džiaugsmo ir euforijos momentai, kurių jie siekia.
Tokie žmonės kartais atrodo lengvabūdžiai ir trumparegiai, kartais amoralūs ir pavojingi, kartais žavūs ir mieli.
Detektyvas © Pixabay.com
Detektyvas
Aprašo nusikaltimo, paslaptingo įvykio tyrimo procesą. Tikslas – išsiaiškinti aplinkybes ir atskleisti paslaptį.
Siužetas: pagrindinis herojus aptinka jį supančiame pasaulyje priežasčių ir pasekmių ryšį, suvokia paslėptą dalykų esmę, įžvelgia įvairius nenuoseklumų variantus. Jį sunku apgauti, jis nujaučia netiesą ir logikos trūkumą. „Čia kažkas ne taip!“, – sako jis ir stengiasi suvokti, kas vyksta iš tikrųjų.
Pavyzdžiai: Kristi „Dešimt negriukų“, Eco „Rožės vardas“.
Žanras padeda geriau suprasti savo pasaulį ir aplinkinius, tapti dėmesingesniam ir įžvalgesniam, būti atviram mįslėms ir stengtis jas įminti. Vidinis Detektyvas gali pasireikšti ir išorinėje realybėje, ir žmogaus viduje. Pirmuoju atveju tai vyksta sąmoningų logiškų išmąstymų būdu, psichoterapiniu darbu, mokymosi metu, o antruoju atveju – per vidinius suvokimus, nušvitimus, pasąmonės vaizdus. Būtinybė iškviesti Detektyvą atsiranda tada, kai įvyksta kažkas nesuprantamo, nepaaiškinamo, kai reikia atsakyti sau į tokius klausimus:
Kodėl būtent taip elgiasi tas žmogus?
Kam aš vėl tai darau?
Kas slypi už to įvykio?
Kodėl taip klostosi gyvenimas ir pasaulis aplinkui?
Įstrigę detektyve, mes paverčiame savo gyvenimą nesibaigiančia dabartinių įvykių priežasčių paieška. Mes surandame priežasčių ir pasekmių sąryšius ten, kur jie yra, ir ten, kur jų nėra. Čia gali sustiprėti magiškas mąstymas, troškimas pamatyti ženklus ir sutapimus, kurie patvirtintų savas mintis ir poelgius. Paaiškinimas, kad „tai – paprasčiausias bananas“ tokio žmogaus nepatenkins, nes jam „nieko šiaip sau nebūna“.
Buitis © Pixabay.com
Buitinis realizmas
Smulkmeniškai pasakoja apie įvairias gyvenimo aplinkybes. Tikslas – teisingai atvaizduoti tikrovę ir jos tipiškus bruožus. Šis žanras nepastebimai būna su mumis visą laiką. Gyvenimas susideda iš dalykų, daiktų, aplinkybių, rutininių veiksmų, pažįstamų žmonių, dienų, savaičių ir metų sukimosi ratu. Ir tik mūsų žvilgsnis gali padaryti tą tėkmę prasminga ir pilna.
Siužetas: pagrindinis herojus buitiniame realizme žvelgia į gyvenimą kaip į buities aprašymą. „Štai kėdė. Ant jos sėdima“. Jis gali likti tik dalykiniame lygmenyje ir pastebėti vien tik buities niuansus arba iškilti virš jos ir pažvelgti į realybės pasaulį per tas prasmines galimybes, kurias jis suteikia.
Pastarajame variante kasdienybės smulkmenos traktuojamos kaip vertingi ir unikalūs bendro pasaulio rezginio bruožai. Kiekvienam jie būna saviti, skirtingų spalvų ir atspalvių. Jų individualumas ir daro kiekvieno gyvenimą nepakartojamą.
Pavyzdžiai: Tolstojaus „Karas ir taika“, Turgenevo „Tėvai ir vaikai“.
Negandos aplinkui © Pixabay.com
Šis žanras padeda suteikti prasmę rutininiams veiksmams, paprastam gyvenimui, dienų ir naktų kaitai.
Jo poreikis atsiranda tada, kai mes norime sustoti ir pažiūrėti, kur eina gyvenimas, apžiūrėti iš kokių dėlionių jis susideda, pastebėti, kokią prasmę mes suteikiame kasdienybės momentams, išmokti džiaugtis paprastais dalykais ir smulkmenomis.
Įstrigę buitiniame realizme, mes susikoncentruojame tik į vieną realybės aspektą – materialųjį. Mes matome joje lygiai tiek, ką matome, ir nieko daugiau. Fantazijoms čia nėra vietos, taip pat ir humorui, euforijai, paslaptims, žaidimui. Iš vienos pusės, toks gyvenimas yra suprantamas ir nuspėjamas, turi aiškų vaizdą ir tvarką, bet iš kitos pusės, jame trūksta polėkio ir įkvėpimo, spontaniškumo ir mielų kvailysčių.
Kokį žanrą pasirinkti? © Pixabay.com
Šaltinis: Psychologies.ru.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą