"Per Kūčias katalikų kunigai taip pat valgys dvylika patiekalų, kaip ir visi kiti. Prie stalo pakviesime savo bažnyčios darbuotojus, kurie yra vieniši. Žmonėms svarbūs ženklai, simboliai, jų reikšmė. Kitos tautos neturi to paplotėlio, kalėdaičio, tik lietuviai, lenkai, dalis Ukrainos. Yra susiklosčiusi graži tradicija - prie stalo susėdusi šeimyna laužia duoną, tvyro bendrystė, solidarumas, dalijimasis. Negali būti griežtos atskirties tarp pagoniškų ar krikščioniškų tradicijų, nes jos persipynusios", - sakė Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas Vilius Viktoravičius.
"Nereikia apleisti dvasingumo"
Ar peiktinas yra prekybos centrų lankymas: juk dovanomis pradžiuginame daugybę artimų žmonių, o tuomet kyla ūpas dovanoti ir aplinkinius: kaimynus, našlaičius?
"Bet tuomet kyla klausimas: o kodėl dovanoti tik prieš Kalėdas? Blogai, jeigu tai tik formali pareiga - nušveisti dovaną, ir jeigu kitame žmoguje neįžvelgiame Dievo kūrinio, nesusimąstome, kad Kalėdų prasmė - Jėzaus gimimas. Nėra rašytinių šaltinių, ar žmonės matė prasmę kam nors teikti dovanas ankstyvaisiais krikščionybės laikais", - teigė kunigas.
Sakoma, jog didžiausias skurdžius gali būti laimingesnis už turtuolį, bet kaip turi jaustis tėvai, negalintys per šventes duoti vaikui skanesnio kąsnio, per visą gyvenimą neuždirbantys pinigų, kiek jų reikia sunkiai sergančiam mažyliui gydyti?
"Mes nesupriešiname tokių dalykų, sakome, kad materialinė gerovė yra šaunu, bet nereikia tam nusilenkti ligi žemės, apžlibti ir nematyti nieko vertesnio, apleisti dvasingumą", - sakė pokalbininkas.
"Ar verta sutikti ateinančius metus pagal rytiečių tradicijas su visa simbolika ir atributika kaip Juodojo Vandens Drakono metus? Žaidimą reikėtų laikyti žaidimu. Vėl klausčiau: ar mes, sumaišydami savo tradicijas su kitos kultūros pasaulio samprata ir matymu, nesujaukiame savo sielos? Per Užgavėnes kaukėtų žmonių vaikščiojimas yra gražus karnavalas, bet kam reikia švęsti kažkokį Helovyną ar Drakoną? Turime gražių savotiškų papročių, kuriais galime ir kitus sužavėti", - sakė V. Viktoravičius.
 |
| STIPRYBĖ. "Būkime išmintingi kaip trys karaliai, paskui Betliejaus žvaigždę atėję pasveikinti tvartelyje gimusio kūdikėlio Jėzaus", - sakė Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas Vilius Viktoravičius. |
"Būkime tikinčiais krikščionimis"
"Tai yra džiaugsmingos šventės, ypač vaikams, nes didelė laimė ištinka ir tada, kai gimsta paprastas žmogus, ne tik Dievo sūnus. Laikomės tūkstantmetės tradicijos, bet tai tik pradžia: turime pamąstyti apie tą, kuris augo Dievo malonėje ir darė nuostabius darbus, visą", - sakė Klaipėdos baptistų bažnyčios diakonas Vytautas Baranauskas.
Pokalbininkas teigė, jog baptistai švenčia Kūčias paprastai, neteikia reikšmės eglutės puošnumui ir prabangai: siekia tikrumo.
"Nebūtina ruošti dvylika patiekalų, svarbiau surasti į pasaulį atėjusį Dievą, vykdyti jo valią, susitikti su juo, nes žmogui be pagalbos iš aukščiau vien savo pastangomis gyventi teisingai ir brandinti sąmoningas mintis, suvokti gyvenimo tikslą yra sunku. Pranašas Izaijas dar prieš 700 metų sakė, kad žmogus per Kristų tamsybėje surado šviesą, išsilaisvino tie, kurie buvo surišti", - sakė pokalbininkas.
Per Kalėdas bendruomenė skaito Šventojo Rašto vietas, kur pasakojama apie Jėzaus gimimą, gieda giesmes, meldžiasi ne iš maldaknygių, bet savo žodžiais iš širdies - už Lietuvą, tautą, miestą ir tuos, kurie rūpinasi jo klestėjimu. Vėliau vaišinasi kuo nors skanesniu. Baptistai neina išpažinties, priima komuniją, bet nemano, kad ostija virsta Dievo kūnu. Jie prieš šventes aplanko ligonius, skurstančiuosius, jeigu šie gali, atsiveža švęsti į bažnyčią.
"Palinkėčiau ramybės, kurią atnešė Kristus savo mokiniams. Tos dvasios šviesos žmonių gyvenime, kuri ateina iš aukštybių, nuo kurios žmogus ir jo gyvenimas pasikeičia. Nebūkime tai šviesai uždengti indai, pakrikę ir sutrikę. Net mokslo žmonėms, eruditams kartais reikia tos šviesos, kad atrastų Žmogų. Linkiu, kad mūsų tikėjimo druska nebūtų be skonio", - teigė V. Baranauskas.
 |
| ATSIGRĘŽKIME. "Pirmiausia būkime dosnūs savo artimiesiems", - ragino liuteronų evangelikų kunigas Saulius Varanavičius. |
"Nebūkim vargšai savo širdyje"
"Žmogus yra įdomus "sutvėrimas": nuo meilės ir begalinio gerumo iki neapykantos jam - vienas žingsnis. Žiūrėkim, kokie pykčiai verda šeimose, brolių, seserų rate - dėl žemės lopelio, dėl turto jie nesikalba dešimtmečius, bet verkia prie televizoriaus dėl kokio skandalo ar nuskriausto žmogaus, aukoja pinigus. Net per Kalėdas nemato tų, kurie yra šalia, kuriems labiausiai reikia susitaikymo", - sakė Kretingalės parapijos evangelikų liuteronų kunigas Saulius Varanavičius.
Kai jis žiūri į parduotuvių šturmus, mato nepatenkintus, niurzgančius žmones, pykstančius ant valdžios, ant savęs, ant aplinkinių, - ir drauge belaukiančius stebuklų. Tokiam esą sunku ką ir pasakyti; vis linkime gerų švenčių, bet tie įprasti ir šabloniški žodžiai tarsi byloja: būkim laimingi per tas Kalėdas, o kaip jau ten toliau bus, bala nematė.
Pokalbininkas apgailestavo, jog daugeliui žmonių pagrindinis personažas - Kalėdų Senelis. Ir jeigu jie turi pinigų, perka dovanas, aukoja vaikų namams, ir jaučiasi kažką nepaprasto įvykdę. Tos dovanos kartais yra perdėtos, ir teikiamos sukandus dantis, užantyje laikant akmenį. Kunigo galva, visame krikščioniškame pasaulyje, kiekvienoje parapijoje Kalėdos turėtų atspindėti Dievo sandorą su žmogumi, ir turėtume įvertinti reikšmę dovanos, kurią jis atidavė pasauliui - paaukojo savo sūnų, tai, kas jam brangiausia.
"Kalėdos pirmiausia ateina dėl manęs, bet jas bandoma sukurti kitiems, o ne sau. Tai klaida. Mėgstama sakyti: aš labiau mėgstu dovanoti negu gauti. Manau, kad tai krikščioniui nelabai tinka, nes Šv. Rašte yra pasakyta: "Mylėk savo artimą kaip save patį." Taip Dievas pasufleruoja pirmąjį aiškų veiksmą: tu save turi įvertinti, nes žmogus dažnai nepamato, koks jis yra vargšas savo širdyje, su savo nešvaria sąžine, nuodėmėmis, puikybe, besislepiantis nuo Dievo", - sakė kunigas, Kalėdas laikantis asmenine, intymia švente, turinčia atverti mūsų širdį.
Jis sakė, jog skundžiamės, kad Kalėdos bus liūdnos, nes ant stalo nebus ką padėti. Bet pasižiūrėkime į pasaulį, kur žmonės kenčia dar labiau. Kita vertus, žmogus labai gerai mato, ko jis neturi, bet nevertina to, ką turi. Tik netekęs tėvų, draugo ar regėjimo, klausos supranta, koks tai buvo turtas. Laimingiausias tas, kuris įvertina save, sutvarko savo sąžinę, atranda jėgų tikėjimui, supranta Kalėdas kaip asmeninį santykį su Dievu ir kad ne viskas taip blogai. Tai nelengvas darbas, kitaip ligoninės nebūtų pilnos depresija sergančių žmonių, veriančių pavyduolių žvilgsnių.
S. Varanavičius sakė, jog liuteronams evangelikams Kūčios yra vakaras, kuris ne taip akcentuojamas, kaip katalikų bažnyčioje. Jie jau Kūčių vakarą pasiruošia stalą šeimai su kepta žąsimi. Kalėdų rytą ateina į pamaldas, priima Komuniją, vadinamąją Šventą vakarienę. Šios konfesijos atstovai gali atlikti ir asmeninę išpažintį, bet dažniausiai ji yra visuotinė. Paraginti išpažinti nuodėmes, žmonės tai padaro savo širdyje ir mintyse, ne kunigui į ausį. Kalėdų dieną žmonės eina vienas pas kitą į svečius, atsineša pyrago, sėda prie bendro stalo.
"Pasibaigus mišioms kunigai paragina vieni kitiems palinkėti ramybės, bet iš tikrųjų jos yra mažiausiai šiame pasaulyje. Tad palinkėčiau ne prisitaikymo, bet susitaikymo, pirmiausia - su tais, kurie šalia, ištiesti jiems ranką. Geriau sėsti prie pustuščio stalo, bet būti su savais artimais širdimis, išsakyti, ko visus metus nepasakėme, sutramdyti savo puikybę. Atverti vartus sielai, kad ji atrastų neapčiuopiamas vertybes, tas, kurių negalima įpirkti, ko negali nugalėti vargas: meilę, tikėjimą, viltį", - sakė kunigas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą