Tobulybės siekėjai

Noras tobulėti bei geriau išmanyti menus, mokslą, technologijas ir kitas sritis – neatsiejama, įgimta žmogaus savybė. Mums patinka, kai gyvenimas krypsta teigiama linkme. Tačiau ne visada tobulybės troškimas veda teisingu keliu. Dažnai siekdami gauti tai, kas geriausia, sunaikiname tai, kas jau yra gerai. Nors tobulybė skatina žmogų siekti geriausių rezultatų įvairiose gyvenimo srityse, kai kurių asmenų (perfekcionistų) šis troškimas būna pernelyg stiprus ir sukelia problemų darbe, socialiniame bei emociniame gyvenime.

Tobulybės siekėjai dažnai gyvena normalų asmeninį gyvenimą, nepripažindami (ar net nepastebėdami), kad jų elgesys yra problemiškas. Perfekcionistą nuo žmogaus, siekiančio pagerinti savo gyvenimą bei ieškančio gerovės, galime atskirti pagal kelis požymius.

Nerealūs uždaviniai. Perfekcionisto galutinis uždavinys yra tobulybė – tai, kas neįmanoma, nes visada yra kur tobulėti. Tobulybės siekėjas ne tik užsibrėžia nerealius uždavinius, bet ir stokoja lankstumo įgyvendinti juos skirtingomis aplinkybėmis. Tai – absoliutūs uždaviniai – „viskas arba nieko“, „balta arba juoda“. Jei perfekcionistas nepasiekia to, ką užsibrėžė, t. y. tobulybės, savo rezultatus vertina kaip niekam tikusius ir nenaudingus. Šio tipo žmonėms susitaikymas su vidutiniais rezultatais yra jų sugretinimas su vidutinybe, o dėl to jie itin išgyvena.

Tobulėjimo procesas nekelia pasitenkinimo. Siekdamas tobulėti darbe, asmeniniame gyvenime ir pan., perfekcionistas yra domisi tik galutiniu tikslu. Jam nesvarbu tai, ką jis išmoko pakeliui, jam neteikia malonumo ir tai, kad jis tobulėja po truputį – laiptelis po laiptelio, žingsnis po žingsnio. Ir jeigu pasiekęs kopėčių viršūnę, jis nepasiekia to, ką buvo užsibrėžęs (kartais net jis pats nežino, kaip tai aiškiai apibrėžti), visas kilimo aukštyn procesas jam yra bergždžias. Dėl to jis labai nusivilia ir atsižada savo tikslų. Nusiteikimas viską daryti tobulai neleidžia perfekcionistui mėgautis jokia veikla.

Netolerancija nusivylimui. Žmogui nusivylimo jausmas, nepatenkinus savo lūkesčių, poreikių ir norų, yra visiškai normalus. Skirtumas tas, kad perfekcionistas perdėtai reaguoja į pačią mažiausią ir nereikšmingiausią klaidą. Jo reakcija gali būti nuo įtūžio ir agresyvaus elgesio iki depresijos ir savęs žlugdymo.

Nesėkmės baimė. Perfekcionistas vadovaujasi klaidingu įsitikinimu, kad aplinkiniai iš jo visada tikisi geriausio. Tokio žmogaus esminis poreikis – visada patikti kitiems bei būti jų pripažintam, todėl jis baiminasi, kad nepateisins lūkesčių tų, kurie jį supa. Labai bijo nepripažinimo ir pažeminimo. Perfekcionistas nepakankamai pasitiki savimi, nes niekada nesijaučia ką nors darąs gerai, visada mano galįs padaryti geriau.

Klaidos = silpnybė. Klysti tvarkant kasdieninius reikalus yra visiškai natūralu ir įprasta. Kad ir kaip stengtumėmės daryti viską gerai, galime suklysti: blogai pasakytas žodis, veržlė, kurią pamirštame priveržti, batai, kuriuos gailimės nusipirkę, ir t. t. Perfekcionistas nepakenčia klydimo idėjos, mano, kad jis viską turi atlikti tobulai, ir, jeigu tai nepavyksta, jaučiasi žlugęs ir niekam nereikalingas. Jis pernelyg savikritiškas. Šiems žmonėms klaidos yra silpnybės simbolis, bet ne galimybė išmokti. Jiems nepatinka ne tik jų pačių klaidos, jie netoleruoja ir kitų klaidų, priekaištauja dėl jų, ypač savo artimiausiems žmonėms: savo sutuoktiniui, šeimai, bendradarbiams ir t. t., kartais net žiauriai. Perfekcionistai linkę manyti, kad visi turėtų siekti tobulybės, o tiems, kurie to nedaro, prikaišioja, kad yra susitaikėliai ar netgi niekam tikę.

Neigiama reakcija į kritiką. Kritikuojamas perfekcionistas dažnai užima kraštutinę gynybinę poziciją, nes kritiką vertina kaip į asmeninį išpuolį. Jis negali toleruoti savo klaidų, todėl bet kokia kaina vengia situacijų, kuriose yra kritikuojamas jo elgesys, arba sugaišta valandų valandas gindamasis, nes negali pripažinti savo nesėkmės. Perfekcionistas nepakankamai savimi pasitiki, kad pripažintų, jog suklydo.

Perfekcionizmas sukuria nepageidaujamų situacijų įvairiose gyvenimo srityse (darbe, šeimoje, meilėje ir pan.) ir netgi tampa patologinių sutrikimų priežastimi. Kokios galimos neigiamos perfekcionizmo pasekmės?

Problemos darbe. Pastangos gauti didžiausią naudą ne visada duoda teigiamų rezultatų. Siekdamas tobulybės, perfekcionistas sielojasi dėl menkiausios nereikšmingos detalės. Jam neužtenka, kad darbas atliktas gerai: visada gali būti geriau, todėl niekada nebūna patenkintas. Nuolatinis darbų peržiūrėjimas bei tikrinimas gaišina ir stabdo atliekamą darbą, o tai kelia laiko paskirstymo problemų. Perfekcionistas nėra patenkintas tuo, ką daro, jis vertina tiktai galutinį rezultatą, kuris beveik visada jam nepatinka.

Problemos šeimoje. Asmens perfekcionizmas yra stipri kliūtis asmeniniams santykiams. Perdėtas reiklumas ne tik sau, bet ir kitiems sukelia artimųjų antipatiją. Perfekcionistai linkę nepagrįstai nurodinėti kitiems trūkumus ir klaidas (kad ir kokios nereikšmingos jos būtų), manydami, kad taip aplinkiniams daro paslaugą. Visada tikisi iš kitų tobulumo ir susierzina, kai taip nėra. Jų romantiški santykiai paprastai būna nepastovūs, jiems sunku susirasti patinkamą žmogų, nes pernelyg idealizuoja gerą porą. Kartais nutraukia gerus santykius tik dėl to, kad neatitinka susikurto poros idealo (vėlgi vadovaujasi principu „viskas arba nieko“).

Depresija. Dėl polinkio nusistatyti aukštus uždavinius ir standartus, dėl perdėtos savikritikos perfekcionistas lengvai patiria nusivylimą ir neviltį, o tai lemia depresinio pobūdžio emocinius sutrikimus. Šį ryšys įrodytas įvairiais moksliniais tyrimai, ir netgi siejamas su savižudybe.

Visuomenės baimė. Individas gali nerimauti, blogai jaustis socialinėse situacijose, ypatingai tose, kuriose yra vertinamas (kalbėjimas auditorijai, pokalbio inicijavimas, jo palaikymas ir t. t.). Perfekcionistai bijo būti nepripažinti, todėl dažnai vengia dalyvauti socialinėje veikloje, bendrauti.

Obsesinis-kompulsinis sutrikimas. Šio tipo sutrikimas būdingas nelankstiems, griežtiems, reikliems sau, pedantiškiems bei siekiantiems tobulumo žmonėms. Perdėtas perfekcionisto polinkis rūpintis mažiausiomis smulkmenomis ieškant tobulybės gali nuvesti iki absurdiškų ir pataloginių situacijų, būdingų šiam asmenybės sutrikimui. Net nereikšmingiausia asimetrija (daiktas, esantis trimis centimetrais dešiniau, negu turėtų būti padėtas, truputį pakrypusi viena paveikslo kraštinė ir t. t.) juos erzina ir jie nenurimsta tol, kol kelis kartus nepatikrina to, ką padarė (ar užsuko dujas, užrakino duris ir pan.).

Mėginimas atlikti kasdienybės darbus, ieškant gyvenime daugiau saviraiškos ir malonumų, yra pageidautina ir derama žmogaus savybė. Štai keletas patarimų, kaip tobulėti nepatenkant į perfekcionizmo spąstus:

• Būkite realistas – nuleiskite kartelę. Užsibrėždamas tikslus ir uždavinius realiai įvertinkite, ką galite padaryti ir pasiekti. Nusistatykite trumpalaikius arba vidutinio laikotarpio uždavinius. Nieko bloga nusistatyti ambicingus uždavinius, jei numatomi aiškūs žingsniai jiems pasiekti bei įvertinami ištekliai ir galimybės.
• Paskirstykite laiką. Kartais norėdami gerai atlikti darbą sugaištame valandų valandas. Mūsų netenkina galutinis rezultatas ir norėdami darbą patobulinti vis jį pertikriname. Ši peržiūra ir rūpestis dėl to, ką darome, yra priimtinas iki tam tikros ribos. Turime nusibrėžti tam tikras laiko ribas ir paskirstyti laiką pagal darbų svarbą ir pirmaeiliškumą. Tai nereiškia, kad viską turime daryti paskubomis („chaltūrinti“), tačiau turime suvokti, kada pasiekėme priimtiną rezultatą. Nuo šios ribos visas tobulinant sugaištas laikas tik nežymiai pagerins rezultatą.
• Nenuvertinkite klaidų. Visi klystame įvairiose aplinkose ir situacijose: darbe, mokydamiesi, bendraudami su partneriu ir t. t. Nereikia bijoti nesėkmių. Užuot  tragiškai ir neigiamai reagavus į nesėkmes, į savo klaidas reikėtų žiūrėti kaip į galimybę mokytis bei tobulėti. Kai pridega kiaušinienė, sužinome, koks turi būti laiko ir temperatūros santykis; jei neišlaikome egzamino, sužinome, ką turime geriau išmokti kitą kartą. Žmogaus asmenybė vertinama ne pagal tai, kiek klaidų padarė, o pagal tai, kaip jas ištaisė ir ko iš jų išmoko.
• Pripažinkite savo trūkumus ir pranašumus. Atsižvelgdami į citatą, kuria pradėjau šį straipsnį, negalime atskirti žmogaus silpnybių ir trūkumų nuo jo gabumų. Tiek viena, tiek kita yra mūsų asmenybės dalis ir dažnai visa tai būna reliatyvu (privalumai gali virsti trūkumais ir atvirkščiai.) Turime būti realistai ir pripažinti savo silpnybes. Tai – visa ko pagrindas. Kai nustatysite savo trūkumus, nesistenkite pasikeisti per naktį, darykite tai palengva. Likite ramus, būkite tolerantiškesnis ir ne toks reiklus ir kritiškas ne tik sau, bet ir aplinkiniams (auksinė taisyklė: prieš mėgindamas pakeisti kitą žmogų, pagalvokite apie save).
• Priimkite kritiką. Atvirumas kritikai, kaip ir klaidos, kurias mes darome, yra ir natūralu, ir vertinga mokantis. Turime ramiai priimti bei toleruoti kritiką, atsižvelgti į pašnekovą ir ieškoti nesėkmės priežasčių tam, kad jas ištaisytumėme ir kitą kartą padarytumėme tai geriau.
• Mėgaukitės tiek procesu, tiek rezultatais. Kelias tikslo link susideda iš kelių etapų. Tai, ko trokštame, pasiekiama ne per vieną dieną, nes galutiniam uždaviniui pasiekti reikalingas ne vienas žingsnis. Sugebėjimas kiekvieną padarytą žingsnį vertinti kaip tam tikrą atpildą, teikiantį tokį pat malonumą kaip ir galutinio tikslo pasiekimas, yra motyvacijos ir ryžtingumo išlaikymo bei nenusivylimo paslaptis. Turime išmokti vertinti šiuos mažus kasdienius laimėjimus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingi, bet nepastebimai mums padeda tapti geresniais darbuotojais, draugais, antromis pusėmis ir, apskritai, geresniais žmonėmis.