"Žinutė nuo vyro meilužės dar nieko nereiškia. Tai yra reiškia, bet nebūtinai tą, ką Tu įsivaizduoji.
Pirma, jei meilužė rašo SMS-ą savo mylimojo žmonai, vadinasi, jai nėra gerai. Laiminga, gyvenimu ir meile besidžiaugianti moteris niekada nenorės įskaudinti kitos moters, net jei ji yra mylimojo žmona.
Jei ji jai rašo žinutę, vadinasi, nepasitiki savo mylimuoju. Vadinasi, nėra tikra. Vadinasi, kankinasi ne mažiau nei jo žmona. Nes meilužė irgi yra žmogus. Tokia pat moteris, turinti teisę būti laiminga.
Antra, tariamoji meilužė gali būti... visai ne meilužė. Patikėk, nepažįstamoji moterie, aš žinau, ką sakau - išklausyk mano, vadinamosios meilužės, istoriją. Nes aš gavau žinutę nuo savo "meilužio" žmonos...
Šią vasarą įvyko mūsų, buvusių bendraklasių, susitikimas. Praėjo 25-eri metai, kai baigėme vidurinę. Susirinko pusė klasės - tie patys aktyviausieji, kurie tada, prieš daugybę metų, buvome geri draugai, kurie eidavome į žygius, važiuodavome į ekskursijas, dalyvaudavome tarpklasinėse sporto varžybose, kartu švęsdavome vieni kitų gimtadienius. Mūsų klasė buvo itin draugiška, gal dėl to net ir po 25-erių metų jautėmės esantys artimi ir vieni kitiems įdomūs. Prisiminėme daugybę mokyklinių nuotykių, juokėmės tiek, kad net pilvai įskaudo. Tarp klasiokų, aišku, buvo ir buvusių "meilių" - prisiminėme ir tas istorijas.
Algis nebuvo mano pirmoji meilė. Pirmoji meilė buvo jo geriausias draugas, kuris prieš keletą metų žuvo autoavarijoje. Šokdami su Algiu, kalbėjomės apie tai. Pykau, kodėl jie manęs nesusirado ir nepakvietė į jo laidotuves. Prisiminėme ir mano 16-ąjį gimtadienį, per kurį, pasirodo, vienas kitam jautėme abipusę simpatiją, bet to nedrįsome pasakyti. Ir šokome, šokome. Vėliau bučiavomės - draugiškai, kaip brolis su seserim. Mums buvo labai gera būti kartu. Paskui visi išsiskirstėm kas sau - į savo miestus, savo šeimas, savo darbus. Iš susitikimo liko daug gražių nuotraukų. Ir vizitinių kortelių krūvos. Algis paskambino po mėnesio. Pakalbėjome apie šį bei tą. Pasakė, kad neturi mobiliojo, bet ketina nusipirkti. Pasakė, kad negali manęs pamiršti. Aš pasakiau, kad jo pasiilgau. Dar po mėnesio jis įsigijo mobilųjį. Ėmėme susirašinėti SMS-ais. Po dvi tris žinutes per savaitę, darbo metu. Vakarais ir savaitgaliais į mano žinutes jis neatsakydavo. Supratau, kad tuo metu jam rašyti negalima. Kartais jis paskambindavo, bet kalbėti, abu jutome, nebuvo apie ką.
Vieną dieną, žiūrinėdama nuotraukas kompiuterio ekrane, vėl prisiminiau klasiokų susitikimo detales. Prisiminiau jausmą, kaip mums su Algiu buvo gera kartu. Pagauta jausmų antplūdžio, nusiunčiau gana intymią, tačiau nuoširdžią žinutę. Atsakymo nesulaukiau. Algis paskambino kitą dieną ir susijaudinęs pasakė, kad žinutę perskaitė jo žmona, klausė, ar negavau nuo jos jokio atsakymo. Tuo metu nebuvau gavusi, bet gavau po kelių dienų, savaitgalį. Žinutė buvo pikta - ta moteris mane vadino "poniute" ir "tamstele", siūlė pasiieškoti kito meilės "objekto", o jos vyrą palikti ramybėje. Ji buvo įsitikinusi, kad aš esu jos vyro meilužė. Jaučiausi nepelnytai įžeista, tačiau gerai, kad susilaikiau jai neatsakiusi. Bet ir Algiui neparašiau.
Po kelių dienų jis pats paskambino, nedrąsiai prasitarė, jog ilgisi mano žinučių. Vėl ėmėme susirašinėti, tik vis rečiau ir rečiau. Dabar laukiu jo skambučio. Jei nepaskambins, aš parašysiu. O gal ir ne... Jaučiu, jog Algio ir jo žmonos santykiai pagerėjo. Dėl to, kad į jų nusistovėjusį, monotonišką, netgi nuobodų gyvenimą staiga įsiterpiau aš - nepažįstamoji su savo intymia žinute.
Taigi, miela nepažįstamoji, kuri graudžiai raudojai, gavusi žinutę nuo vyro meilužės. Žinok, ta žinutė nebuvo tik bloga naujiena. Ji gali tau padėti. Svarbu, kaip tu sugebėsi į tą žinutę sureaguoti ir kaip ja sugebėsi pasinaudoti.
Danguolė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą