Apie laimėtą gyvenimą ir pralaimėtą kovą su savimi

Anot medikų, jeigu žmogus susirgo rimta liga ir nežino, ar gyvens, reikia prisiminti, kad tikėjimas gali nugalėti ligą.

Vertas Gineso rekordų knygos

Palangiškis Pranas Šedys sako: "Atšvenčiau savo šimtmetį, ir būsiu ramus iki kito."

Medikai galvoja, kad reikėtų senolį įtraukti į Gineso rekordų knygą, nes kur rasi kitą šimtametį, kuriam jau 10 metų atliekamos dializės.

"Nereikia laukti jubiliejaus, tik neprasnausk, kai ateis. Mano sveikata gera. Prieš dešimt metų buvau pas gydytoją, darė širdies operaciją. Tik dabar jau prie jūros neinu", - sakė P. Šedys, iš rankų nepaleidžiantis knygų: istorinių, detektyvų.

Miegoti jis eina anksti ir tuoj užmiega. Valgo viską - cepelinus, medų, lašišą.

Šio pono žentas Alfredas pasakojo, kad uošvis dar aną vasarą bites apeidavo. Dar anksčiau žilagalvis darydavo paveikslus iš gintarų, lauko tenisą, tinklinį žaidė. Niekada nerūkė, bet "čierką" išgerdavo kaip normalus lietuvis, pas kaimynus mėgo žmonėtis. Lankė "Bočių" folkloro ansamblį.

"Kad dabar tie mano kaimynai per daug paseno arba "pajaunėjo". Jei nepakiš liga kojos, tai gyvensiu. Šimtmečio sulaukiau, o pasaulyje niekas nepasikeitė. Aš ligų pats neieškau, jei suskauda - pakentėk ir nesigirk. Aš nesiskundžiu gyvenimu ir jis manęs nebaudžia", - sakė P. Šedys.

Laimėję gyvenimą

"Pirmiausia turime suprasti, kad negalima mirti pirma laiko - nestabdyk gyvenimo, kad nepadėtum pats sau taško. Kai kas įstringa praeityje, niūrioje ateityje, bet neturi dabarties. Tada aimanuojama: kodėl man taip atsitiko, arba kaip man bus, kai gali gražią dieną sutikti, artimuosius mylėti", - sakė Klaipėdos onkologinio dienos centro vadovė Aldona Kerpytė.

Anot jos, ne viena moteris, sirgusi paskutinės stadijos vėžiu, prisikėlė, išplėšė gyvenimą, laimėjo. Buvo pasakyta, kad liko keli mėnesiai gyventi, o gyvena jau 15 ir daugiau metų.

"Jų troškimas stiprus, nemėgina užsidaryti ir savęs sugraužti. Reikia lipti į kalną, kad šviesą ir dangų matytum, žinotum kryptį, kur eiti", - sakė Aldona, pabrėžianti, kad susirgusi su likimo draugais išgyveno gražių dalykų, patyrė, ko iki šiol sau neleido, nespėjo. Kai vienas kitą seserimis ir broliais vadinantys keliauja, žmonės klausia: "Kur čia tie onkologiniai ligoniai?"

Vyrai, anot Aldonos, irgi kovoja, bet jie mažiau linkę sau padėti, galvoja, kad turi būt tvirti ir silpnesnė valanda jau yra pralaimėjimas.

"Vyrai labiau linkę save nurašyti, dauguma bijo bijoti. Aš sakau: susirgau, kad tapčiau savimi, kas esu, ko trokštu, kas ta gyvenimo prasmė", - sakė pokalbininkė.

NETRUKDO. "Nematymas man netrukdo viską išbandyti. Mano pasaulis - spalvotas", - sakė neregys Jonas Buivydas. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

"Negalvojau, kad mirsiu"

Albina Korsakienė su liga susidūrė 2004 m. Visą kūną ėmė skaudėti, o ji save vadino lepūnėle ir toliau triūsė sodyboje. Gydytojai rado išplitusį vėžį. Kompiuteryje susirado informaciją, kad jai liko gyventi ne daugiau pusantrų metų.

"Kai ligoninės lovoje gulėjau, žinojau, kad daktarai padarys viską, ką gali, ir protas prašviesėjo. Operaciją sekė kita, leido "chemiją", kūnas nuėjo votimis, žaizdomis, pykino. Buvo labai blogai, vis tiek mirti negalvojau. Guodžiau viltį praradusius artimuosius, "grabelio" sau nepirkau, nesijaučiau bejėgė. Norėjau matyti, kaip auga anūkai, išeina į mokslus", - sakė moteris.

Pagerėjus sveikatai ji vaikščiojo po palatas su "Vilties bėgimo" marškinėliais ir kėlė nuotaiką kitiems.

Ir šiandien ponia Albina sode gėles sodina, eina grybauti. Kol nebuvo atlikta paskutinė operacija, ant Palangos tilto žvejojo.

"Man kiekviena diena džiaugsmas. Pasikviečiau į svečius klasiokes, 45 metus nesimačiusi. Viena jų rypavo, kad jai teks ištverti 6 chemoterapijos seansus, aš pasakiau, kad man jų teko 52. Tai didžiulę dėžę saldainių atnešė, kad padėjau išgyventi. Mane palaiko bendruomenė: kartu pasimeldžiam, naujienas aptariam", - sakė moteris.

"Niekad neužsidarau savyje"

"Man pasaulis ne juodas ar baltas, bet - spalvotas. Viską norisi pabandyti", - sakė neregintis klaipėdietis Jonas Buivydas, mėgstantis žvejoti, plaukyti upėje ar ežere, skaitantis istorinius romanus.

Pasakojo, kad kai kurie likimo draugai ar sveikieji sako: "Aš nenoriu, to nedirbsiu, negaliu." Tikina, kad nepabandęs negali sakyti "negaliu". Jam nematymas netrukdo lentyną įsikelti, taburetę suremontuoti, dirbti "Regsedoje", kur erdviomis patalpomis vaikšto be vedlio.

"2006 metais buvau išėjęs, dirbau sporto klube projekto vadovu. Užsiėmėme lengvąja atletika, žaidėme komandinius žaidimus. Tiek adrenalino būna per varžybas, važinėjame į Europos čempionatus. Neregiai ir krosą bėga su palydovu. Anksčiau grojau pučiamaisiais instrumentais, dainavau. Žaidžiu šaškėmis", - sakė kandidatas į sporto meistrus.

Tvirtino esąs landus, smalsus, nuo vaikystės nežino, kas yra baimė. Keliauja nepažįstamomis vietomis. Tik parduotuvėn bičiuliai palydi, padeda išsirinkti drabužius. Jonas mėgsta žalią spalvą, atsimena, kaip iki nelaimės, kuri įvyko būnant septynių metų, mėgdavęs žiūrėti į mišką. Kai apako, tėvai mokė savarankiškumo, nešokinėjo aplinkui, ir tai jis laiko dovana.

"Lauke domino kauliukais su kaimynais lošiam, susirenkam pas kurį į šokius. Su jaunimu padiskutuojam, visada padeda, kai ko paprašau. Bet kai susipažįstu su naujais žmonėmis, jie nepastebi, kad aš neregys. Jei gailisi, prišoka pagelbėti, iškart gesinu - aš pats galiu pasidaryti. Atsiprašau, kad neįsižeistų", - sakė Jonas, nesijaučiantis atstumtu.

Paklaustas, kas galėtų jį išmušti iš vėžių, ilgai galvojo. Pasakė, kad išgyvena dėl draugų nesėkmių.

Laimingas, kad laimingi šalia

Dailininkas Tomas Karkalas 1974 m. patyrė sunkią galvos traumą, niekas nesitikėjo, kad ištvers operaciją. Dvi savaites po jos atgavo sąmonę, bet vėl prarado.

"Galima sakyt, buvau miręs. Netikėjau, kad gyvensiu, vaikščiosiu, atmintis išsitrynė. Vienas psichiatras man neleido jaustis daržove, po truputį "atsistačiau". Buvo galvos svaigimas, skausmai, dar diabetas prisidėjo, dukart per dieną insuliną leidžiuosi. Puokštė ligų, apsipranti, rodos, taip reikia", - sakė Tomas, vėl ėmęsis aliejinės tapybos, surengęs daug parodų.

Su šviesaus atminimo Renate Lūšis psichiatrijos ligoninėje jis mokė žmones dailės, įkūrė neįgaliųjų meno asociaciją "Svaja", vyko į plenerus ir apie bėdas nekalbėjo.

"Viena moteris sėdėjo prie kūdros ir tapė, bet jos darbai tokie tikri, kaip kažkas švento. Kitas vyras ratukuose sėdi, rankos ligos išsukinėtos, drebulys purto, liežuvis neklauso, bet per 2 savaites lapelį su dangumi, jūra padarė, tušinuku išbadė. Atrodo, fiziškai neįmanoma, bet dirbome, gyvenome kartu, ir vyko milžiniškas prabudimas, žmonės ėmė džiaugtis gyvenimu, ir stebuklai vyksta. Laimingas esi matydamas kito laimę", - sakė Tomas.

Išleidęs aforizmų knygą T. Karkalas parašė dar vieną - "Sugipsuotas drugelis", kurioje daug humoro ir kurią pats iliustruos. Sakė, kad turi skaitytojų ratą, nes žino, ką pasakyti, yra suprastas.

Kai trūksta dėmesio

"Iš tikrųjų visos ligos yra nuo streso, nervų, rūpesčių, neigiamų emocijų. O gydo geros emocijos ir geri darbai, padaryti sau ir kitiems, gero linkėjimas šalia esančiam ar sutiktam žmogui", - sakė šeimos gydytoja Jūratė Mikutienė.

Pasak jos, jeigu žmogus susirgo rimta liga ir nežino, ar gyvens, reikia prisiminti, kad yra toks žodis "tikėjimas", kad jis gali nugalėti ligą.

"Turime pacientą, sergantį trečios stadijos vėžiu, gaunantį cheminę ir spindulinę terapiją, ir jis kiek gali, tiek šypsosi, yra linksmas ir tiki, kad jam viskas bus gerai. Po pusės metų didesnio ligos išplitimo nėra. Žavi tai, kad nenuleido rankų ir į viską žiūri optimistiškai", - pasakojo J. Mikutienė.

Gydytoja sakė, kad yra žmonių, kurie sėja neviltį, kad atimtų iš kito daugiau jėgų ir energijos. Įvairių dalykų prisigalvoja, pažymų reikalauja, nes nenori eiti į darbą.

"Galbūt negauna dėmesio iš artimųjų ir bando sukurti tai, ko iš tikrųjų nėra. Kiekvienas atvejis unikalus: skundžiasi galvos ir širdies skausmais, pykinimu, prakaitavimu, bet tyrimai rodo, kad yra sveikas, ir tada išaiškėja, kad žmogui reikėjo nedarbingumo lapo", - sakė pokalbininkė.

"Atsakai už savo gyvenimo prasmę"

Jūratė SUČYLAITĖ, gydytoja psichiatrė
Reikia kalbėti apie bėgimą į ligą, priežastis vaikystėje, kurių nesuvokiame, nesąmoningai ima ir įvyksta psichikos klaida. Kartais į senatvę pasireiškia nesąmoningas, o vėliau ir sąmoningas noras jaustis ligoniu. Prasideda sukčiavimas, autoagresija, daugėja somatinių sutrikimų, kurie yra psichinės kilmės. Depresija pasireiškia kaip skrandžio skausmai. Ir tų žmonių negali kaltinti, porą metų stumdosi poliklinikoje nuo gydytojo prie kito, ligų neranda, ir kai pasako, kad tai psichikos sutrikimas, dažnai būna dar viena didžiulė trauma ir situacija pasunkėja.
Tai gan rimta, nusibosta vidaus ligų gydytojams, šeimai, tačiau žmogui kyla realūs, apčiuopiami širdies, pilvo, galvos skausmai, ištinka dusulys, panika žmogus jaučiasi bejėgiu. Skaito medicininius leidinius ir pritaiko sau naują ligą. Matau, kad dažniausiai tokio žmogaus yra žema savigarba. Dalis yra isterinių asmenybių, nori atrasti diagnozę, kad gautų užuojauta, manipuliuotų, susireikšmina. Neretai tai asmenybės sutrikimas, kai bet kokia kaina nori būti dėmesio centre, kad apie jį šokinėtų.