- Kad prisimena, gerai, - sako aktoriaus marti televizijos režisierė Violeta Banionienė, - duok Dieve, kad lietuviai taip prisimintų, bet, kita vertus, būna nemalonu, kai žurnalistai, ypač iš Rusijos, tiesiog ima provokuoti klausdami, kada buvo geriau gyventi, ar Tarybų Sąjungos sudėtyje, ar šiandien, Nepriklausomoje Lietuvoje. Kiek įmanoma, stengiamės jį apsaugoti, paaiškindami, kad jis nesidomi politika ir niekada per daug ja nesidomėjo, o jei vis dėlto žurnalistas ryžtųsi kalbėti apie politiką, perspėjame, kad nenustebtų, jeigu Banionis netikėtai išeis iš kambario ar net šiurkščiau kur nors pasiųs... Jam sunkoka diplomatiškai parinkti tokius žodžius, kurie nežeistų jokios pusės.
Ne vieni metai aktorius gyvena su sūnaus, žinomo kino režisieriaus Raimundo Banionio, šeima sujungtame bute. Atsikėlė marčios ir sūnaus prašymu su šviesaus atminimo žmona Onute Konkulevičiūte-Banioniene. Nors jau keleri metai jos tarp gyvųjų nebėra, jos nuolat pasigenda tiek vaikai, tiek regimai jis pats.
- Visi ilgimės močiutės, nes su ja buvome labai geros draugės ir ji buvo visa ko variklis, - pasakoja Violeta. - Uošvis neparodo, bet gali suprasti iš kitų poelgių, kad išgyvena netektį iki šiol, ir labai sunkiai; mes matome, kad netgi nuvažiuoti į kapines jam yra sunku. Visiems būtų lengviau su močiute: uošvio charakteris ne iš lengvųjų ir vienintelei močiutei pavykdavo jį kiek sušvelninti. Ji buvo ir ramintoja, ir slaugytoja, ir devyndarbė kaip ir kitos tarybinių laikų moterys, kurioms kliuvo visas namų ūkis, šventės ir panašūs organizaciniai reikalai. Pirmąją mūsų dukrą, kol mes siekėme mokslų, iki trejų metų augino ir, žinoma, labai lepino tai vieni seneliai Panevėžyje, tai, žinoma, močiutė, nes senelis Banionis mažai tebūdavo namie. Ir tarp mūsų labai artimo ryšio tuomet net negalėjo rastis, nes jis, galima sakyti, nuolat buvo pradingęs teatre arba išvykęs į filmavimus. Na, žinoma, kai grįždavo, palepindavo visus visokiais gražiais dalykėliais, kurių tuomet parduotuvėse su žiburiu nerasdavai, - džinsais, „banankėmis“, madingomis palaidinėmis, papuošalais...
Nors, pasak V.Banionienės, šiandien garsusis aktorius ilgisi bendravimo, tačiau kartais sąmoningai ir išsisuka nuo jo. Buvo kviečiamas į suskaitmeninto vaidybinio filmo „Niekas nenorėjo mirti“ sutikimą, kuriame žadėjo pasirodyti ir kai kurie iš jo kūrėjų, tačiau dalyvauti nepanoro. Ir telefonu sako su kolegomis pasikalbąs retai, net su tais, su kuriais, anot jo, siejęs toks pat gyvenimo būdas, net su Juozu Budraičiu, su kuriuo artimai pažįstami besą:
- Nežinau, kur jis prapuolęs... Jis niekur nesirodo, aš pats irgi nesirodau, užtat ir nepasimatom...
- Gal net kartais tekdavo pamokyt jį vaidint?..
- Aš nesikišdavau į tokius reikalus, - emocingai sureaguoja D.Banionis, - nebuvau mokytojas.
- Juozą Miltinį tebelaikote vieninteliu savo mokytoju?
- Tikrai, tikrai... Na, buvo tokių praeivių, bet tas, kuris galėjo duoti ir duodavo žinių, kurios man daug reiškė, buvo Miltinis. Jis mane ir priėmė į teatrą Vaclovui Blėdžiui rekomendavus. Blėdis žinojo, kad esu teatro mėgėjas, kad mėgstu vaidinti. Su juo mokėmės Kauno amatų mokykloje, buvome viename kurse. Aš jau mokėjau padaryt kavos servizą, išdeginti jį, uždėt glazūrą, bet man keramika nustojo rūpėjus, kai tik buvau priimtas į teatrą.
- Gal buvot vienas mylimiausių jo mokinių?
- Blėdis buvo mylimiausias jo mokinys. Ir Bronius Babkauskas, ir Kazimieras Vitkus buvo ne mažiau už mane mylimi. Vis dėlto Babkauskas kaip aktorius jam buvo artimesnis, nors visuose veikaluose, kuriuos Miltinis statė, visuomet užimtas buvau. Dideliais ir mažesniais vaidmenimis.
- Kaip manot, kine ar teatre jums pasisekė sukurti išraiškingesnių vaidmenų?
- Žinoma, teatre, jis - mano kūrybos pagrindas. Kai teatre išgarsėjau, mane paimdavo vaidint kine, bet kaip buvau, taip ir likau teatro žmogumi, kine aš - tik prabėgomis.
- Juk būtent vaidmenys kine, turiu galvoje išskirtinius filmus „Soliaris“, „Goja“, „Niekas nenorėjo mirti“, išgarsino jus ir Europoje, ir visoje Sovietų Sąjungoje, kur jūs garbinamas iki šiol...
- Žinoma, mane žinojo iš tų filmų. Vaidmuo filme „Niekas nenorėjo mirti“ gal vienas labiausiai pavykusių... Vytauto Žalakevičiaus scenarijus man buvo labai artimas, nes jis atspindėjo mano laiko, mano aplinkos įvykius; buvo artima vaidint, ką mačiau ir ką jutau matydamas ir net kai ką galėdamas režisieriui patart.
- O Andrejus Tarkovskis? Sunku buvo taikytis prie jo reikalavimų?
- Jam aš nebuvau geriausias ir svarbiausias, jam aš buvau atsitiktinis aktorius. Man būdavo sunku sutikt, ko jis pageidaudavo, ir nors aš, žinoma, paklusdavau, bet daugiau prisitaikydamas prie jo stiliaus, negu klausydamas širdies. Kriso vaidmuo „Soliaryje“ man nėra svarbiausias, bet vis tiek Tarkovskis yra vienas iš tūzų mano kūrybos kelyje.
- Negi galėtumėt išrinkt svarbiausią?
- Mano gyvenimo? Turbūt ankstyvesni. Turbūt Vaitkus filme „Niekas nenorėjo mirti“ - pats svarbiausias mano vaidmuo kine. Tai vienas stipriausių prisiminimų. Ir dirbt buvo smagu, ir pasakyt turėta ką. Ir siužetas įdomus.
- Rūpėtų dar suvaidint ką nors?
- Nežinau... Neneigiu tokios galimybės, bet ir netrokštu jos. Jei gaučiau ypatingą scenarijų, perskaityčiau ir likčiau sužavėtas... Žavi tokios draminės situacijos, į kurias pakliuvęs žmogus sprendžia uždavinį - gyvent ar mirt..., bet aš tokio scenarijaus neturiu...
Kiek pailsęs D.Banionis įtariai nužvelgia žurnalistės diktofoną, bet šįsyk nepaliepia žūtbūt prieš spausdinant pateikti tekstą.
- Aš jo nekaltinu, kad jis sako: būtinai atsiųsk, noriu paskaityti, ištaisyti, dar kartą ištaisyti, - aktoriui prigulus pogulio, sako V.Banionienė. - Darbe jis yra šioks toks pedantas, bet šis pedantizmas pasireiškia ne tik kitų, bet ir savo paties atžvilgiu. Atsimenu, kai jis mokydavosi tekstus, visi verčiau išeidavome iš namų, nei rizikuodavome jam trukdyti. Ramiai pasiruošti spektakliui, susikaupti jam būdavo šventas reikalas, ir tas jo reiklumas išliko iki šiol.
Galimas daiktas, dėl to V.Šekspyro „Makbeto“, kuriame kadaise vieną iš vaidmenų yra atlikęs jaunas D.Banionis, eilutės, kurios įbrėžtos žmonos antkapyje Antakalnio kapinėse Vilniuje, tebėra nepaliestos užmaršties. D.Banionis cituoja jas tarytum testą atminčiai patikrinti, be ryškesnės intonacijos:
- „Smulkiais žingsneliais bėga mūsų dienos/ Link nužymėtos kiekvienam ribos,/ Ir saulė, kuri šviečia mums, bepročiams,/ Tik rodo kelią nebūties tamson./ Užgesk, užgesk, ugnele trumpaamže!/ Gyvenimas - tai bėgantis šešėlis,/ Tai komediantas, kurs jam skirtą laiką/ Papostringauja scenoj, pasimaivo,/ Nueina ir nutyla amžinai,/ Tai idioto pasaka triukšminga,/ Neturinti prasmės...“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą