Valdininkai, komentuodami šią situaciją, aiškina, kad iki šiol nebuvo pateiktas raštiškas prašymas. Tačiau kartu pripažįstama, kad tuo atveju, jei neįgalusis sportininkas ir parašys prašymą pritaikyti būstą jo poreikiams, jis nebegalės važiuoti į globos namus. O laukti buto rekonstrukcijos gali tekti mažiausiai metus.
Susižaloja nugarą
"Norėdamas atlikti gamtinius reikalus esu priverstas važiuoti į artimiausią degalinę, kurioje yra įrengtas neįgaliesiems pritaikytas tualetas. Argi tai normalu? Gyvename XXI amžiuje, tačiau jausmas toks, jog tai būtų akmens amžius", - neslėpdamas nevilties kalbėjo K. Stončius.
KLIŪTIS. Bendrabučio tualetas ir vonia Karoliui yra nepasiekiami - jis su savo vežimėliu nepratelpa pro duris. Andrejaus LARIONOVO nuotr.
Vaikinas, kuris po skaudžios autoavarijos jau 19 metų yra įkalintas neįgaliųjų vežimėlyje, dar prieš kelerius metus kreipėsi į neįgaliųjų bėdomis besirūpinančias institucijas, taip pat į Klaipėdos merą prašydamas jo 19 kv. m ploto bendrabučio kambarėlį pritaikyti neįgaliam žmogui - įrengti nuolydį laiptinėje, sutvarkyti tualetą ir vonią. Deja, apčiuopiamų rezultatų neregėti.
"Visur man pasako: "Spręsime bėdas, palik savo telefono numerį, paskambinsime, apžiūrėsime gyvenimo sąlygas." Liepė laukti eilėje. Taip jau tęsiasi kelerius metus", - pasakojo neįgalus klaipėdietis.
Anot jo, prieš kelerius metus jis buvo užsirašęs pokalbiui pas tuometinį Klaipėdos merą Rimantą Taraškevičių.
"Atvykau į pokalbį, o mero sekretorė pasakė, kad miesto vadovas užsiėmęs, tad negalės manęs priimti, ir nusiuntė kitur. Mano bėdas išklausė tuometinis Seimo narys, dabartinis uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas. Tuomet man buvo pasakyta, kad yra ir didesnių problemų, jog žmonės nenusileidžia iš aštunto ar devinto aukšto. Tegul valdininkai atsisėda į neįgaliųjų vežimėlį ir pabando nusileisti laiptais. Norėčiau į tai pažiūrėti", - neslėpdamas apmaudo dėl valdžios abejingumo sakė K. Stončius.
Vaikinas pabrėžė, kad būna ir tokių dienų, kad nesulaukęs kaimynų pagalbos, išsiropščia iš vežimėlio ir, tiesiog viena ranka vilkdamas jį, šliaužia laiptais į namus.
"Būdavo, kad lauke per šalčius prie įėjimo po valandą ir daugiau laukdavau, kol padės kaimynai, tačiau nesulaukęs ir sušalęs, laiptus bandydavau įveikti pats. Esu nusibrozdinęs visą nugarą, dabar dėl žaizdų negaliu sportuoti, esu priverstas gydytis", - teigė neįgaliųjų pasaulio fitneso (kūno rengybos) prizininkas.
Pasiprašė į slaugos ligoninę
Neįgalus sportininkas girdėjo apie naujus socialinius būstus, kuriuos kartais gauna tiek sveikieji, tiek neįgalieji, bet tokio gyvenimo jau nesitiki.
"Apmaudu, nes pažįstu nemažai neįgalių žmonių, kuriems yra sudarytos daugmaž geros sąlygos, o aš vis varstau valdininkų duris ir nesulaukiu jokios pagalbos", - sakė klaipėdietis.
Karolis gyvena itin nepalankioje aplinkoje - jo namo pusrūsyje yra įsikūrę nakvynės namai, iš kurių lankytojų vaikinas dažnai ne tik kad nesulaukia pagalbos, bet ir išgirsta patyčių.
K. Stončius, neapsikentęs valdininkų abejingumo ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų, parašė prašymą, kad jį siųstų į slaugos ligoninę, o vėliau ir į slaugos namus.
"Neliko kitos išeities, neįmanoma tokiomis sąlygomis gyventi savarankiškai. Tačiau jei mano butas būtų pritaikytas neįgaliajam, norėčiau gyventi jame", - pabrėžė K. Stončius.
"Protu nesuvokiami dalykai"
Andrejus LARIONOVAS, visuomenininkas, Karolio Stončiaus treneris
Neįgalusis sportininkas XXI amžiuje gyvena lyg atskirtas nuo visuomenės. Tai protu nesuvokiami dalykai. Karolis, ištvėręs ne vieną operaciją ir patyręs daug sunkumų, moka džiaugtis šia diena ir turi planų ateičiai. Jo planai ir svajonės nėra tokios, kaip daugumos bendraamžių. Jam reikia daug mažiau - tiesiog galėti pasirūpinti pačiam savimi. Sunku patikėti, kad šiandien, kai taip garsiai skelbiama apie Lietuvoje priimtus įstatymus dėl socialinės integracijos, neįgaliųjų profesinės reabilitacijos ir užimtumo, žmonių su negalia diskriminacijos panaikinimo, būsto ir aplinkos pritaikymo, dedasi tokie dalykai. Realybė yra visai kitokia nei šnekos. Tai įrodo Karolio pavyzdys.
Nepaisant Karolį užklupusių bėdų, jis garsina Lietuvą visame pasaulyje, bet nesulaukia palaikymo iš valdžios atstovų. Mano nuomone, valdininkai galėtų padėti ne tik visokeriopai ruoštis varžyboms, bet ir privalėtų suteikti galimybę neįgaliam žmogui gyventi taip, kaip daugumai sveikųjų yra elementaru.
Susipažinęs su Karolio istorija įsitikinau, kad mūsų šalyje nepaisomos~pagrindinės žmogaus teisės į įprastus, kasdieniame gyvenime būtinus dalykus. Apmaudu, kad žmonės dažniausiai žiūri tik į sveikuosius, o neįgaliųjų aplink save nemato, arba tiesiog atstumia juos. Kai savo akimis susiduri su neįgaliųjų bėdomis, tavosios problemos atrodo itin menkos.
"Reikia raštiško prašymo"
Audronė LIESYTĖ, Klaipėdos savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja
Mūsų duomenų bazėje aptikau Karolio Stončiaus prašymą dėl siuntimo į globos namus. Kadangi kurį laiką reikia laukti eilėje, tai jį priėmė į Klaipėdos slaugos ligoninę. Šioje įstaigoje jis gali būti iki keturių mėnesių. Per tą laiką gal atsiras vieta globos namuose. O dėl jo būsto pritaikymo neturime jokio raštiško prašymo. Susidaro labai dviprasmiška situacija. Jei jis dabar rašys prašymą įrengti laiptinėje neįgaliųjų nuolydį ar liftą, taip pat sudaryti sąlygas bute, tuomet jis jau nebegalės važiuoti į globos namus. Taigi jam reikėtų tiksliai apsispręsti, ko jis nori. Jei parašytų prašymą, komisija turėtų apžiūrėti jo namus, viską įvertinti, apskaičiuoti, kiek kainuotų būsto pritaikymas, skelbti darbų konkursą. Pagal įstatymą, 80 procentų darbų apmoka valstybė, 20 procentų - savivaldybė. Žinoma, jam reiktų stoti į eilę. Visa tai užtruktų mažiausiai metus ar net daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą