Laiką Kapinių šventei ir šiandien savo nuožiūra parenka parapijų dvasininkai, bet ir tuomet kapinės neskendi gėlėse, tvarkomos asketiškai. Manoma, jog pagarba mirusiajam turi būti širdyse, dar geriau, jeigu ji būtų, kol žmogus gyvas.
"Negi žadinsi miegantį"
Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto Muzikologijos instituto profesorius, dr. Rimantas Sliužinskas sakė, kad užuominų apie anapusinį pasaulį ir pomirtinį gyvenimą daug yra ir kasdienėse liuteronų giesmėse.
"Į mirtį žiūrima kaip į natūralų užmigimą: nemari, budri dvasia laukia prisikeliančio kūno. Man teko užrašyti mūsų krašto liuteronių giesmininkių papasakotą jau užmirštą tradiciją šarvoti velionį, aprengtą ne kostiumu ar suknia, bet su naktiniais marškiniais, vilnone antklode užklojus kūną iki krūtinės. Tai matyti ir fotografijose. Velionio rankos ne sunertos ant krūtinės, bet kairė - prie šono, dešinė padėta ant širdies. Jau miegok, baigęs darbą savo, iš vargų atstok, nes dangus jau tavo. Jau gana verkei, tai miegok saldžiai." Arba: "Jau gražiai miegok, nes ilgai budėjai, ir linksmiau giedok ne kaip čia galėjai. Atlikta kova - jau dangaus alga. Platinai šviesybę, danguje gyvuok Viešpaties artybėj, tėviškoj globoj, amžinoj šviesoj." Viltinguose giesmių tekstuose teigiama, jog mirtis nėra fatališka pabaiga, tai gyvenimo tęsinys nauja forma. Nėra gedulo, graudžių verksmų, tik ramybė ir susikaupimas, negi žadinsi miegantį žmogų", - sakė muzikologas.
Liuteronai yra giedanti bažnyčia, giesmė juos lydi nuo gimimo rytą ir naktį, kelionėse, keičiantis metų laikams, išpažinties ir atgailos, ligos metu. Giesmė - gilus apmąstymas ir gyvenimo prasmės suvokimas.
"Šarvojimas liuteronams buvo racionalus ir praktiškas. Jie prie mirusiojo kūno kelias naktis nebudėjo, nedegino žvakių. Dėdavo ant lentos - ir į rūsį, kol suvažiuodavo giminės. Po atsisveikinimo kūną guldė į karstą, kurį lydėjo giedotojai, iškilmingai pritariant varinėms dūdoms", - sakė R. Sliužinskas.
Daugiau skaitykite dienraštyje "Vakarų ekspresas".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą