Mokslininkė: jaunimas neretai tarmę moka geriau nei jų tėvai

Kalba – bene didžiausias mūsų turtas ir tautos tapatybės pagrindas, todėl itin svarbu kuo geriau suprasti jos kaitos mechanizmus. Geolingvistika, arba kalbos geografija, tyrinėja kalbų ar tarmių pasiskirstymą įvairiose teritorijose. Tai leidžia sužinoti kalbų evoliuciją erdvėje ir laike. Įdomi sritis – kalbų ar dialektų kontaktai, padedantys geriau suprasti žmonijos istorijos, įvairių tautų ar populiacijų migracijas. Pavyzdžiui, normanams užkariavus Angliją, senoji prancūzų kalba tapo aristrokratijos kalba, o angliškai kalbėjo likę gyventojai. Tokių pavyzdžių, kaip žinote, yra labai daug. Užkariautojai arba mada, prestižas veikė ne tik mažųjų tautų, bet ir prieš porą šimtų metų prancūziškai prakalbusį Lenkijos, Rusijos elitą.

„Geolingvistika nėra senas terminas. Mes visada sakydavome „tarmėtyra“ arba „dialektologija“. Tačiau įprasta buvo tai, kad tradicinėje dialektologijoje mes visada nubrėždavome ribas tarp tarmių. Ir visuose žemėlapiuose pamatytumėte tokias linijas, griežtai atribojančias, pavyzdžiui, aukštaičius nuo žemaičių. Tačiau tikrovėje taip nėra, nes tarmės sąveikauja“, – sako kalbininkė prof. Danguolė Mikulėnienė.

Be to, toje pačioje teritorijoje gyvenantys žmonės irgi kalba nevienodai. Jaunimas dažnai šneka kitaip negu senimas. Neretai ten kalbama keliais kalbos variantais. Nebūtinai tos pačios kalbos. Tarkime, kai kur Lietuvoje greta tarmiškai lietuviškai šnekančių žmonių gyvena ir lenkakalbių, ir gudiškai šnekančių.

Geolingvistai – lyg gydytojai

Pasak D. Mikulėnienės, geolingvistikos tyrimai yra svarbūs ne tik lietuvių kalbai, panašiu keliu ėjo ir švedai: „Kalbų ir tarmių įvairovė, vietinių tarminių variantų įvairovė mums leidžia prognozuoti kalbos ateitį. Mes esame kaip gydytojai, kurie gali nustatyti diagnozę – kalba dar gyvuos ar nebe“.

Lietuvių tautos kilmė labai glaudžiai susijusi su kalbos kilme. Tuo gali pasigirti toli gražu ne visos tautos. Pavyzdžiui, prancūzai yra kilę iš senovės galų, kurie kalbėjo indoeuropietiška keltų kalba. Pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais jie tą kalbą pakeitė į liaudies lotynų kalbą. Iš jos susiformavo dabartinė prancūzų kalba. Panašiai formavosi portugalų, ispanų, rumunų kalbos.

Lietuvių tauta praeityje niekuomet nėra keitusi savo kalbos. Būta dvikalbystės periodų, tačiau jie palyginti neseni. Ilgus tūkstantmečius mūsų šnekamoji kalba rutuliojosi savarankiškai, palyginti nedaug veikiama kitų kalbų. Todėl tiriant lietuvių tautos kilmę, labai svarbi yra ir kalbos istorija. O ką galime pasakyti apie lietuvių tarmių evoliuciją?

„Šiandien galime teigti gyvybingumo koncepciją. Tarmės yra gyvos, bet taip, kaip kalba visada kito, jos irgi kinta. Mūsų informantai yra dvikalbiai, visi mokėsi mokykloje, moka bendrinę kalbą. Akivaizdu, kad namų aplinkoje šneka tarmiškai. Taip buvo ir seniau. XIX a. Antanas Baranauskas rašė laiškus broliui tarmiškai, rytų aukštaičių tarme, o kitiems rašė įprastine lietuvių kalba“, – pasakoja D. Mikulėnienė.

Prieš 70 metų kalbininkas Antanas Salys su studentais rinko tarmių medžiagą šimtuose Lietuvos vietų. Pasikeitus politinei, socialinei, kultūrinei ir demografinei situacijai Lietuvos kaime, reikėjo surinkti naujos medžiagos iš centrinių ir periferinių lietuvių tarmių, patikslinti lietuvių kalbos tarmių ir patarmių ribas. Prof. D. Mikulėnienės iniciatyva Lietuvių kalbos institute įgyvendintas tarmių tyrimo projektas „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“. Buvo gerokai papildytas instituto archyvas.

Anot kalbininkės dr. Violetos Meiliūnaitės, Lietuvių kalbos instituto tarmių archyvo rankraščių saugykloje saugoma visa, kas užrašyta ranka, surinkta kompiuteriu ir išleista ant popieriaus – informacija nuo XX a. per. iki XXI a. pr.

Saugykloje sudėtuose segtuvuose yra ir studentų, ir kvalifikuotų mokslininkų surinkta medžiaga. Ką iš šių rankraščių galima sužinoti?

„Bet ką, kaip žmonės gyveno ir kaip šnekėjo. Tarmė yra gyvenimo atspindys. Įrašom žmonių gyvenimo pasakojimus. Vienokie jie buvo XX a., kitokie – dabar. Kalba yra tik forma. Ta raiška, kuria atskleidžiame, kaip mes gyvename“, – tvirtina V. Meiliūnaitė.

Šiuo metu mokslininkai ketina įvertinti, kiek Lietuvoje XXI a. pradžioje yra išlikę tarmių, kokios jos, ar pakankamai gyvybingos.

Specialistai pripažįsta, kad kalbinti žmones nelengva. Su nepažįstamaisiais paprastai šnekamasi atsargiai ir prakalbinti žmogų jo natūralia kalba, tarme vidutiniškai užtrunka ne mažiau kaip pusę valandos.

„Mes tikimės, jog tai, kas dabar yra įrašai, duomenų sankaupa, pavirs duomenų baze, kuria bus galima naudotis įvairiems tyrimams – tiek fonetikos, morfologijos, sociolingvistikos, sociologijos. Apskritai medžiaga yra tokia, kad ją galima tirti įvairiausiais pjūviais“, – teigia V. Meiliūnaitė.

Archyve saugomos ir juostos, kasetės. Dabar viskas skaitmeninama. Ši informacija bus perkelta į duomenų bazę, kuri turės patikimą paieškos sistemą. Todėl bet kuris tyrėjas galės įvairiais aspektais analizuoti duomenis.

„Archyvą kūrėme tam, kad sudėtume į vieną vietą visą tarminę medžiagą – tiek, kiek jos yra kaupiama atskirose institucijose. Nepatogu ieškoti per penkiolika Lietuvos institucijų. Mūsų tikslas buvo sudėti į vieną vietą, kad bet kuris mokslininkas, studentas žinotų, kur ateiti ir kur susirasti medžiagą“, – pasakoja V. Meiliūnaitė.

Vidurinė karta – prarastoji

Naudojantis surinkta medžiaga, buvo aprašyta XXI a. pradžios lietuvių kalbos tarmių situacija. Tyrimo metu parengtas ir išleistas atlasas „XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas“, sudarytas interaktyvus lietuvių tarmių žemėlapis. Kai kurie atradimai maloniai stebina.

„Jaunimas labai teigiamai vertina tarmę ir moka tarmę neretai geriau negu jų tėvai. Vidurinė karta ta prasme yra prarastoji karta. O jaunimas gražiai laikosi tarmės ir mes turime gražių pastebėjimų, kad ne tik žemaičiai vertina savo gimtąjį žodį, bet ir aukštaičiai“, – sako D. Mikulėnienė.

Kuo didesnė tarmių įvairovė ir kuo daugiau vietinių variantų, tuo didesnės galimybės lietuvių kalbai išlikti kuo ilgiau. Nėra gerai, kai manoma, jog reikia mokyti tik bendrinės lietuvių kalbos ir kalbėti mums visiems viena kalba, menkinant vietinius variantus. Kalba graži visokia, teigia mokslininkai.

„Šiandien, važinėdami po Lietuvą, mes akivaizdžiai aukštaičių plote matome, kaip stiprėja uteniškių patarmė. Ir kaip stiprėja panevėžiškių patarmė. O tos, kurios yra greta, neturi ekonominės, pramoninės atsvaros. Tarkime, Utena: yra vietinė televizija, transliuojamos laidos vietos patarme. Tai labai svarbu. Panevėžiškiai turi didelį autoritetą – tai vakariniai rytų aukštaičiai. Aplink juos formuojasi stambesnis tarminis darinys“, – pasakoja D. Mikulėnienė.

Kai kurios tarmės neatlaiko šiuolaikinio pasaulio iššūkių. Pavyzdžiui, žemaičių plote vakarų žemaičių tarmė nyksta. Projekto metu suskaičiuota, kad ja šneka vos 104 žemaičiai. XX a. pabaigoje išnyko kai kurios lietuviškos salos Baltarusijoje. Ramaškonyse likęs vos vienas lietuvis. Dalis lietuvių atsidūrė apsauginėje būsimosios atominės elektrinės zonoje.

„Man atrodo, kad kalbotyroje buvo pernelyg daug atomizmo. Slavistai tiria savuosius variantus, baltistai tiria savuosius variantus. O tarmių ir vietinių variantų sąveikai mes iki šiol skyrėme pernelyg mažai dėmesio. Kad kalba gyvuotų, turi egzistuoti ne tik kalbinės sąlygos“, – įsitikinusi D. Mikulėnienė.

Tarmės ar kalbos plėtrai, gyvybingumui reikia ekonominių prielaidų, stiprios infrastruktūros. Žmonės renkasi tą kalbėseną, kuri jiems atrodo perspektyvi, artima. Todėl šis projektas svarbus praktiškai – jis leis ne tik prognozuoti, bet ir tiksliai įvertinti, kas per keliasdešimt metų pasikeitė mūsų kalboje. Be to, geolingvistai ketina suvienyti ir kitų mokslų pajėgas.

„Aš visada prieš akis turiu prof. V. Kučinsko medicininių tyrimų žemėlapius ir jie labai panašūs į mūsų tarmių žemėlapį. Visi žinome, kad Pietų Lietuvoje gyvena daug rudaakių, tikriausiai tokie buvę ir jotvingiai. Arba kad žemaičiai yra prakaulūs. Juk mes skiriamės ir dantų forma, papročiais, bendravimu. Gaila, kad to nelabai kas kompleksiškai tiria. 2015-ieji yra Etninių regionų metai. Mes galėtume visi drauge dar daug nuveikti“, – tvirtina D. Mikulėnienė.

Ragina nepriešinti vietinio kalbos varianto su bendrine kalba

Lietuvių kalba neturi senų rašytinių šaltinių. Pirmieji raštai pasirodo tik XVI a. Laimė, tos informacijos trūkumą kompensuoja tarmės. Prof. Zigmas Zinkevičius knygoje „Lietuvių tarmių kilmė“ išsiaiškino, kad dabartinės lietuvių kalbos tarmės pradėjo formuotis IX–X a. Jau tuomet lietuvių kalbos klodas buvo suskilęs į du protodialektus: rytinį ir vakarinį. Savo ruožtu rytinis protodialektas vėliau suskilo į rytų aukštaičių ir pietų aukštaičių.

Vakarinis davė pradžią dabartinėms vakarų aukštaičių ir žemaičių tarmėms. Pastarajai atsirasti didžiausios reikšmės turėjo kuršių substratas. Kartais sakoma, kad žemaičių tarmė – lietuvių kalba kuršio lūpose. Šiaurės rytų aukštaičių tarmės atsiradimui didžiausią reikšmę turėjo žiemgalių substratas. Pietryčių Lietuvoje, dzūkų krašte – jotvingiai. Na, o šiaurės rytų Lietuvoje – sėlių substratas.

„Mes pasirinkome svarbiausias tarmines ypatybes ir žemėlapiuose rodome, kaip išlaikytos tos tarminės ypatybės šiandien. Taip pat rodome naujus besiformuojančius darinius. Čia bus galima sužinoti, kur labiausiai išlaikyta tradicinė tarmė, kur formuojasi tarptarminis darinys, kur kalba labiausiai kinta“, – sako kalbininkė D. Mikulėnienė.

Lietuvių kalbos ir istorijos, kaip kultūros, paveldui išlaikyti būtina skirti daugiau dėmesio. Jeigu norime būti ir likti kultūringa tauta, turime labiau tuo domėtis ir tyrinėti tendencijas. Tai daroma daugelyje pasaulio šalių. Vienas iš būdų tą paskatinti – tyrimų rezultatais sudominti visuomenę. Galbūt savo kalbėseną pasitikrinti jus suintriguos ir projekto autorių sukurta interaktyvi interneto svetainė www.tarmės.lt.

„Svarbiausia – kol tarmės gyvos, lietuvių kalba bus gyva. Apsilankę mūsų sukurtame tinklapyje ir Airijoje, ir Didžiojoje Britanijoje gyvenantys lietuviai galėtų susirasti gyvenamą vietovę, iš kur jie kilę. Pasiklausyti, kaip ten šnekama šiandien, ar panaši jų kalba į tų kraštų, iš kur išvažiavo“, – siūlo D. Mikulėnienė.

Pasaulyje kas dieną miršta po kelis šimtus kalbų, tarmių. Tai skurdina bendrą žmonijos kultūrą. Kalbos tyrėjas Davidas Crystalas kaip pavyzdį nurodo vietines Afrikos kalbas, kurias pakeitė anglų, svahilų kalbos. Jos stumiamos iš plačiosios vartosenos, paliekant tik kokią vieną sritį – tarkime, namų aplinką. Net dabartinės Europos kalbos jaučia grėsmę. Šiuo metu Nyderlandų kalbą vartoja maždaug 21 mln. gyventojų, tačiau specialistai susirūpinę, kad ilgainiui ji virs tik šnekamąja kalba. Kitos kalbos ją stumia iš darbo, finansų, mokslo sričių.

„Geolingvistika yra tas pamatas, ant kurio galime dėti tolesnius tyrimus. Mes apvažiavome visą Lietuvą ir mums įdomu patirti, kas toliau, kodėl yra toks mūsų požiūris į bendrinę kalbą, kodėl jaunimas kreivai į ją žiūri. Čia reiktų pažiūrėti, kas tie tikrieji autoritetai, ir nepriešinti vietinio kalbos varianto su bendrine kalba. Nesiremkime klaidingomis nuostatomis kaip prieš 50 metų“, – kviečia D. Mikulėnienė.

Atliktas tyrimas užtikrins lietuvių tarmių tyrimų tęstinumą ir suteiks naujų duomenų baltistikai ir lyginamajai kalbotyrai. Jis leis modeliuoti tolesnę lietuvių tarmių ir kalbos raidą. Taip bus užfiksuota XXI a. pradžios lietuvių kalbos situacija ir sutvirtinta geolingvistinė tyrimų kryptis.